Dakaro ralio dalyviai dažnai kritikuoja organizatorius. Ir sporte tai nėra keista. Sportininkų ir organizatorių lūkesčiai ir nuomonės dažnai prasilenkia. Be to, organizatoriai iš tikrųjų padaro klaidų. 1994-ųjų Dakaro ralis buvo pažymėtas tokia klaida – vieną etapą užbaigė tik du automobiliai, bet ir jie tai padarė per vėlai.
Dakaro ralis yra labai pavojingas. Toks jis tikriausiai visada ir bus, bet organizatoriai turi stengtis sumažinti tragedijos riziką. Kiekvienas greičio ruožas yra kruopščiai planuojamas kelis mėnesius ir turi būti išžvalgomas prieš startą. Tačiau Dakaro ralį planuoja žmonės ir žmonės padaro klaidų.
1994-ųjų sausio 9-oji buvo ypatinga tuo, kad etapo neįveikė nė vienas visureigis. Tiesa, pora jų etapo finišą pasiekė kitą dieną.
1994-ųjų Dakaro ralis buvo pirmasis organizuojamas Amaury Sport Organisation (A. S. O.) – organizacijos, kuri taip pat rengia Tour de France, kitas dviračių lenktynes, taip pat golfo, buriavimo, bėgimo ir kitas sporto varžybas. Be to, šis Dakaro ralis turėjo kiek neįprastą maršrutą – Paryžius-Dakaras-Paryžius. Iš viso dalyviai turėjo įveikti 13379 km kilometrų, iš kurių 4446 sudarė greičio ruožai. Jie buvo labai įvairūs – pirmajame dar Prancūzijoje visureigiai murdėsi tokiame purve, kad motociklai į trasą net nebuvo įleisti. Afrikoje Dakaro ralio dalyviai varžėsi paplūdimiuose, kanjonuose ir dykumų smėlyje.
1994-ųjų sausio 9-ąją prasidėjo 11-as Dakaro etapas. Jis driekėsi 680 km tarp dviejų Mauritanijos miestų – Ataro ir Nuadibu. Greičio ruožą sudarė net 630 km, bet problema buvo ne atstumas, o gamta – Dakaro dalyviai klimpo ypatingai smulkaus smėlio kopose. Citroën ZX Rallye-Raid bolidai toje Dakaro stadijoje jau gerokai pirmavo prieš pagrindinius varžovus Mitsubishi Pajero Evolution. Tačiau kopos užpustė bet kokias mintis apie lenktynes.
Motociklininkai iš karto klimpo taip, kad jiems šis lenktynių etapas buvo atšauktas. Citroën bolidai, supratę viso šio reikalo beviltiškumą, pasitraukė iš etapo ir grįžo į stovyklą. Tiesa, prieš tai Citroën ekipažai dar pasikalbėjo su lenktynių teisėju, kuris ragino lenktynininkus grįžti į kopas, bet buvo apšauktas už tai, kad į trasą neišsiuntė žvalgų.
Dykuma gali būti neišvažiuojamai klampi ir žvalgų darbas yra tai atpažinti, o jų paliktos vėžės padeda lenktynininkams pasirinkti bent šiek tiek tvirtesnį gruntą. Bet 11-ojo 1994-ųjų Dakaro ralio greičio ruožo niekas neišžvalgė. Todėl Citroën ZX ir dar keli automobiliai tiesiog pasitraukė, susitaikę su tuo, kad gaus didelių laiko nuobaudų. Galbūt net tokių, kurios nubrauks visą Citroën pranašumą ir į priekį iškels Mitsubishi bolidus, jei tik šie įveiks tas kopas.
Pora Mitsubishi Pajero Evolution liko trasoje, nes supranto, kad tai – vienintelė jų galimybė laimėti Dakaro ralį. Bet ir jie klimpo kopose. Pasistumti pirmyn pavykdavo vos po kelis metrus. Šturmanai žygiavo priekyje, ieškodami bent kiek tvirtesnio grunto. Atėjo ir praėjo naktis, Dakaro karavanas pajudėjo pirmyn, o pora Mitsubishi Pajero Evolution vis dar siekė užbaigti greičio ruožą, kurį kiti jau seniai buvo apleidę. Vieno iš jų vairuotojas prancūzas Bruno Saby kopose spėjo pasikalbėti su žurnalistais. Sakė, kad nesušalo, nes visą naktį kasė smėlį, ir kad tikisi, jog tos pastangos bus kaip nors apdovanotos.
Ir po 40 valandų tame prakeiktame greičio ruože, kurio ir nebūtų buvę, jei organizatoriai būtų atlikę savo darbą, abu Mitsubishi Pajero Evolution pasiekė etapo finišą. Ir ten sužinojo, kad kadangi per numatytą laiką greičio ruožo niekas nebaigė, organizatoriai pasirinko vieną tarpinį tašką ir jį paskelbė sutrumpinto etapo finišu. Visos Mitsubishi ekipažų pastangos buvo veltui. Lenktynininkai išgirdę šias žinias sakė, kad džiaugiasi, kad nepasidavė ir judėjo net naktį. Tačiau Mitsubishi Pajero Evolution iš tų metų Dakaro ralio pasitraukė – nebebuvo prasmės jo tęsti, o ir sportininkai jautėsi, kad jų pastangos galėjo būti įvertintos.
1994-ųjų Dakaro ralyje triumfavo Pierre Lartigue ir Michel Périn su Citroën ZX Rallye-Raid. Tas pats ekipažas su tokiu pat automobiliu laimėjo ir 1995-ųjų, ir 1996-ųjų Dakaro ralį.
Dabar Dakaro ralio dalyviams pranešamas laikas, per kurį jie turi užbaigti etapą, kad niekas naktį nepasiliktų trasoje.
