Šaltasis karas skatino šalis kurti technologijas, kurios potencialaus ginkluoto konflikto atveju joms suteiktų bent šiokį-tokį pranašumą. Vystyti kariniai laivai, tankai, aviacija – iš esmės, visos karinės technologijos šuoliais judėjo į priekį, nes į jas buvo gausiai investuojama. Tačiau kai kurie projektai buvo tiesiog keisti. Pavyzdžiui, lėktuvų gamintojas Convair septintojo dešimtmečio pradžioje gavo JAV Laivyno užsakymą sukurti lėktuvo ir povandeninio laivo hibridą.
Lėktuvai ir vanduo yra suderinami. Daug ankstyvųjų lėktuvų buvo skraidantys laivai – jų fiuzeliažai buvo sukurti tarsi laivų korpusai, kad jie galėtų plūduriuoti atviroje jūroje. Tai buvo protingas sprendimas, nes aerodromai ir oro uostai yra patrauklūs taikiniai, o vandenynų, jūrų ir ežerų nesunaikinsi. 1953-iųjų pradžioje pirmam skrydžiui pakilo Convair Sea Dart – unikalus nuo vandens kylančio naikintuvo prototipas. Jo likimas, deja, buvo tragiškas, bet Jungtinių Valstijų Karinis jūrų laivynas turėjo ir kitų pašėlusių idėjų. Be to, ir dabar yra gaisrus gesinančių lėktuvų, kurie tiesiog pasisemia vandens.
Pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje lėktuvų gamintojas Convair gavo ypatingą užsakymą – JAV Laivynas paprašė sukurti pasineriantį lėktuvą, kuris galėtų naikinti povandeninius laivus. Idėja išties keista, bet kartu ir futuristiškai intriguojanti. Toks lėktuvas iš oro stebėtų vandenį, ieškodamas priešo povandeninių laivų. Tokį pastebėjęs jis nusileistų ant vandens kaip koks skraidantis laivas (lėktuvas su fiuzeliažu, pritaikytu darbui nuo vandens), tada pasinertų ir nuplauktų sunaikinti priešo laivą. JAV Laivynas prognozavo, kad karinio susidūrimo su Sovietų Sąjunga atveju toks lėktuvo ir povandeninio laivo hibridas galėtų naikinti priešo povandeninius laivus Baltijos, Kaspijos ir Juodojoje jūrose.
Laivynas Convair kompanijai perdavė ir techninius reikalavimus ypatingam lėktuvo-povandeninio laivo hibridui. Pasineriantis lėktuvas privalo galėti skristi kreiseriniu 350 km/val. greičiu ir ore be degalų papildymo išsilaikyti apie 10 valandų. Buvo numatyta, kad šis orlaivis ant vandens turi nebijoti 55 cm aukščio bangų, o jo maksimalus greitis po vandeniu turi siekti 10 mazgų (19 km/val.) Laivynas reikalavo, kad šis lėktuvas galėtų pasinerti į 23 metrų gylį. Reikia pastebėti, kad kariniai povandeniniai laivai gali pasinerti daug giliau – tų laikų sovietų Projekt-629 klasės laivai galėjo pasiekti 260-300 metrų gylį. Tačiau lėktuvas povandeninį laivą gali užklupti labai netikėtai ir pasiekti jį torpedomis.
Convair ėmėsi darbo. Sukurti povandeninį lėktuvą yra neįtikėtinai sunku, nes standartiniai aviaciniai komponentai nemėgsta sūraus vandens. Convair inžinieriai nusprendė, kad lėktuvui ruošiantis pasinėrimui jo turboreaktyviniai varikliai bus užsandarinami. Fiuzeliažas irgi turėjo būti ypatingos formos ir tvirtumo, kad atlaikytų ne tik vandens slėgį, bet ir bangas.
Buvo sukurta trijų variklių lėktuvo koncepcija. Buvo numatyta, kad jis nusileistų ant vandens, išjungtų ir užsandarintų variklius, ir pripildytų savo balasto talpas sparnuose ir fiuzeliaže. Pasinėręs toks Convair lėktuvas judėtų elektrinių variklių ir įprasto sraigto pagalba.
Convair atliko skaičiavimus ir net pagamino mažą pasineriančio lėktuvo modelį bandymams. Inžinieriai suprato, kad toks neįprastas karinis or-laivis būtų įmanomas, tačiau toliau projektas nepasistūmėjo – 1965 metais JAV Kongresas projektui neskyrė finansavimo.
Iš tikrųjų, nors povandeninius laivus medžiojantis lėktuvas atrodo kaip puiki mintis, tai būtų labai sudėtinga, brangi ir pažeidžiama mašina. Povandeninių laivų ir lėktuvų priežiūra kardinaliai skiriasi. Convair būtų tekę ieškoti kompromisų – vanduo reikalautų storesnių sparnų, bet jie mažintų greitį ore. Be to, ir pilotų-jūreivių ruošimas būtų sudėtingas, o naudos būtų mažai. Tai – labai nišinis karinis projektas, kuriam ideali vieta yra fantastiniuose filmuose.
