Jei šalia kasdienio jūsų kelio yra statybų aikštelė, vieną dieną ten galite pastebėti išdidžiai iškeltą vainiką. Tai – sena statybininkų tradicija, nurodanti, kad statybos juda link pabaigos. Kada žmonės pradėjo kelti vainikus? Ir iš kur kilo ši tradicija?
Kalbant apie statybas, ar žinote, kodėl senų pastatų tinke kartais paliekamos angos? O kas yra tie S formos metaliniai daiktai ant kai kurių senų pastatų sienų? Nuvykę į Švediją pastebėsite, kad Geteborge gausu medinių pastatų su mūriniu pirmuoju aukštu.
„Šventę vainikavo koncertas“, „Olimpines žaidynes vainikavo uždarymo ceremonija“ – vainiko iškėlimas statybose jau seniai yra tapęs ir kitų procesų pabaigos metafora. Statybų vainikavimas kartais vadinamas lietuviška tradicija, bet nieko neturėtų nustebinti faktas, kad jos šaknys yra ne čia.
Manoma, kad statybų vainikavimo tradicija buvo pradėta Skandinavijoje, daugiau nei prieš tūkstantį metų. Tai buvo savotiškas pagonių ritualas, kuriuo buvo siekiama susitaikyti su medžiais ir miškuose gyvenančiomis dvasiomis. Statybose sunaudojama nemažai medienos. Be to, plotas naujiems pastatams dažnai atlaisvinamas iškirtus bent kelis medžius. Anksčiau europiečiai, ypač Skandinavijos ir Baltijos jūros regiono gyventojai, medžius kirsdavo atsargiai, baimindamiesi supykdyti miško dvasias. Jauno medelio ar vainiko iškėlimas statybų pabaigoje buvo susitaikymo ir draugiškumo ženklas. Na, kad gamta to pastato vėliau nepašalintų.
Europos kultūroje vainikai apskritai dažnai naudojami svarbiomis dienomis. Kalėdiniai, laiduotuvių, Advento, įvairių pergalių vainikai naudojami net nekeliant klausimų apie jų prasmę. Statybų vainikas tapo dar vienu šventiniu simboliu – švenčiama statybų pabaiga.
Vainikas įprastai iškeliamas sumontavus paskutinę siją ar kitą didesnį konstrukcinį elementą. Po šio momento pastatas nebeturėtų aukštėti (na, nebent bus pastatytas koks kamenas, antena ar žaibolaidis). Statybininkai dažnai ta proga sako tostus, laukia pastato šeimininko padėkos. Su atsiprašymu medžiams ir dvasioms tai jau seniai neturi nieko bendro, bet būtent tokios yra šios tradicijos šaknys.
