Jei kažkaip stebuklingai perkeltume modernų automobilį į praeitį, jis nustebintų žmones savo technologijomis, komfortu, saugumu ir sudėtingumu. Bet ta nuostaba nebūtinai būtų pozityvi. Pats faktas, kad dabar kartais tenka poliruoti plastikinius automobilių žibintus, nėra labai malonus – juk anksčiau jie buvo stikliniai!
Kalbant apie tai, kokie žibintai buvo anksčiau, ar žinote, kodėl ankstyvuosius automobilių žibintus reikėdavo papildyti vandeniu? O kada atsirado ilgosios/trumposios šviesos? O kodėl automobilių posūkiai anksčiau kliksėjo kitaip?
Poliruoti priekinius automobilių žibintus reikia dėl to, kad jie yra pažeidžiami. Juos kankina viskas – nuo ultravioletinės spinduliuotės iki druskų, nuo kelio dulkių iki vabzdžių ir net paukščių išmatų. Jie yra subraižomi ir apdaužomi, net jei į nieką neatsitrenkiate. Laikui bėgant plastikas pagelsta ir dėl įvairių smulkių pažeidimų praranda turėtą skaidrumą. Dažnai tai tampa priežastimi, kodėl automobilis neįveikia techninės apžiūros. Dažniausiai tai ištaisoma poliravimu, bet po to Saulės, gamtos ir kelio dulkių smūgiai toliau užsispyrusiai daro tą patį.
Stikliniai žibintai nėra visiškai atsparūs kasdieniam aplinkos spaudimui, bet didžiąją tų smūgių dalį atlaiko puikiai. Pavyzdžiui, cheminiai procesai, susiję su paukščių išmatomis, vabzdžių kūnais ir druska, stiklo praktiškai neveikia. Stikliniai žibintai negelsta ir dėl ultravioletinių spindulių. Galiausiai, nors akmenukai ir kelio dulkės juos irgi atakuoja savo abrazyviais kumštukais, stiklas yra daug kietesnis ir jo paviršiaus pažeidimai yra retesni ir ne tokie skausmingi.
Tai kodėl dabar visų automobilių žibintai yra plastikiniai? Na, tikriausiai atsakymą sugalvotumėte ir patys.
Visų pirma, automobilių pramonė dievina plastiką. Medžiagų mokslui žengiant pirmyn, plastiku keičiama vis daugiau detalių, nes tobulinami plastikai įgyja norimas savybes ir yra pigesni. Ir tai nėra naujiena. Polikarbonatas buvo išrastas 19 amžiaus pabaigoje, bet komercializuotas jis buvo tik 20 amžiaus viduryje. Iš pradžių jis turėjo gana stiprų ir negražų rudą atspalvį, bet aštuntajame dešimtmetyje buvo sukurtas „stiklo skaidrumo“ polikarbonatas.
Plečiant optiškai skaidraus polikarbonato gamybos apimtis, jis pigo ir visai greitai tapo ekonomiška alternatyva automobilinių žibintų stiklui. 20 amžiaus pabaigoje stikliniai priekiniai žibintai pradėjo sparčiai nykti ir greitai automobilių pramonėje jų nebeliko. Gana paprasta ir daug kartų pasakota istorija – vos tik medžiagų mokslas pasiūlė pigią alternatyvą, pramonė ją priėmė išskėstomis rankomis.
Skaidraus plastiko buvo ir anksčiau, bet skaidrus polikarbonatas yra pakankamai kietas, pakankamai atsparus aplinkos poveikiui, pakankamai slidus. Kiti skaidrūs plastikai žibintams pagal šias savybes netiko. Polikarbonatas nėra toks kietas, atsparus, skaidrus ir aptakus kaip stiklas, bet kaina šį kompromisą paverčia labiau nei priimtinu.
Bet tai – dar ne viskas. Kadangi polikarbonatas yra labai lengvai formuojamas, automobilių pramonei jis leido kurt vis įmantresnes žibintų formas. Stiklo laikais žibintai dažniausiai pasižymėjo geometriškai taisyklingomis formomis. Ilgą laiką jie buvo tiesiog apvalūs, vėliau – stačiakampiai. Polikarbonatas daug lengviau pasiduoda formavimui ir tai leido išplėsti automobilių dizaino laisvę, kurti aerodinamiškesnes formas.
Polikarbonatas taip pat yra žymiai lengvesnis už stiklą. Be to, jis dažniausiai yra atsparesnis smūgiams, todėl po labai smulkių avarijų plastikiniai žibintai gali likti sveiki ar bent jau nenusėti viso kelio pavojingomis stiklo šukėmis.
Taigi, kaina, formavimo paprastumas, svoris ir saugumas pastūmėjo plastikinių žibintų paplitimą. Ir, reikia pasakyti, labai dažnai jų poliruoti nereikia, nes jie yra dengiami nuo saulės saugančiomis dangomis ir kol yra nauji savo optinių savybių greitai nepraranda.
