Prabangūs traukiniai kadaise naudojo popierinius ratus

„Tu esi kaip traukinys su popieriniais ratais“ – skamba kaip įžeidimas, tiesa? Iš tiesų, kadaise popierinių traukinių ratų iš tikrųjų buvo ir jie buvo laikomi labai pažangiais.

Geležinkeliai taip nesivadintų jei ne geležis. Tradiciškai garvežių ratai buvo gaminami iš geležies ar plieno. Jie buvo tvirti ir patikimi, tačiau kiekvienas bėgių nelygumas buvo perduodamas į vagonus. Taigi, 19 amžiaus traukiniai buvo triukšmingi ir nepatogūs. Amerikiečių lokomotoyvų inžinierius Richardas N. Allenas sugalvojo išeitį – į traukinių ratus reikia įterpti medžiagą, kuri sugertų vibracijas. 1867 metais Allenas jau turėjo bendrovę, kuri iš šiaudų gamino popierių, o vėliau ir traukinių ratus.

Traukinys ant popierinių ratų skamba kaip prasta mintis? Na, tie ratai nebuvo visiškai popieriniai. Allen Paper Car Wheel Works kompanija gamino kompozitinius plieno (arba geležies) ir popieriaus ratus. Jų gamyba labai priminė kokios nors kepyklos darbą.

Iš popieriaus išmušti apvalūs diskai buvo klijuojami po tris naudojant miltų pagrindo klijus. Tokie sumuštiniai tuomet buvo jungiami tarpusavyje, kol buvo gaunamas 200 lapų storio bokštas. Jis tuomet buvo slegiamas 650 tonų hidrauliniu presu. Šis popieriaus kompozitas tuomet buvo džiovinamas 6-8 savaites. Galiausiai, jis buvo tekinamas staklėmis, jame buvo išgręžiamos skylės metalinėms rato dalims. Popieriaus diskas buvo suspaudžiamas tarp dviejų metalinių (geležinių arba plieninių) diskų, kurie leido ratą tvirtinti prie vagono važiuoklės. Prie jo atbrailos buvo prisukamas metalinis žiedas, kuris ir kontaktavo su bėgiais – popierius niekada tiesiogiai nelietė nei vagono važiuoklės, nei bėgių.

Niujorke įsikūrusi Richardo Alleno kompanija netruko sulaukti stambių užsakymų. Prabangių vagonų gamintojas Pullman 1871 metais užsakė 100 tokių popierinių ratų. Jais buvo apaunami prabangūs keleiviniai miegojimui ir vakarieniavimui skirti vagonai. Užsakymų skaičiui didėjant, augo ir Alleno kompanija – 1881 metais popieriniai traukinių ratai jau buvo gaminami Niujorke ir Čikagoje. Vienos dirbtuvės, kuriose dirbo apie 80 vyrų, per dieną pagamindavo apie 24 tokius kompozitinius ratus. 1886 metais buvo skelbiama, kad pasaulyje jau naudojama 60 tūkstančių tokių popierinių ratų, o septynerių metų šis skaičius kone padvigubėjo.

Alleno popieriniai ratai vėliau buvo gaminami ir Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijoje ši idėja įgavo savas formas. Žinoma, JAV, kur itin ilgos kelionės traukiniais buvo labai populiarios, popieriniai ratai turėjo didžiausią paklausą. Ir jie iš tikrųjų veikė.

Kad ir kokia kvaila jums atrodytų ši idėja, popieriniai Richardo Alleno ratai darė tai, ko iš jų ir buvo tikimasi – jie sugerdavo vibracijas ir smulkius smūgius, kurie skleidė triukšmą ir trukdė keleiviams jaustis patogiai. Tačiau, kaip pastebėjote, šiandien popieriniai ratai traukiniams nėra gaminami.

Iš tikrųjų, popieriniai ratai buvo uždrausti dar 1915 metais. Po kelių avarijų buvo nuspręsta, kad tokie ratai nėra saugūs. Problema buvo ta, kad jie subyrėdavo labai staigiai. Kai įprastai metaliniai ratai dilo palengva ir buvo lengva pastebėti, kada jie nebėra tinkami naudojimui, popieriniai ratai tiesiog pasiduodavo prieš tai nerodydami jokių būsimos nelaimės ženklų.

Šis draudimas iš esmės užbaigė popierinių ratų gamybą. O vėliau, patobulėjus tiek traukinių, tiek geležinkelių konstrukcijai, jų apskritai nebereikėjo – kelionės traukiniais ir taip buvo pakankamai patogios.