Šiais laikais didieji keleiviniai lėktuvai neturi parašiutų – jūs tai jau žinote. Parašiutas, kuris išlaikytų visą lėktuvą, būtų per didelis ir dėl to būtų neefektyvus. Jis tiesiog užimtų per daug vietos ir saugumą padidintų nežymiai. Tuo tarpu kiekvienam keleiviui individualaus parašiuto neįdėsi dėl svorio, vietos ir dėl to, kad niekas parašiutu nemokės naudotis. Pamirškite šią mintį – tai yra tiesiog nepraktiška ir neveiksminga. Tačiau anksčiau kai kurie keleiviniai lėktuvai turėjo po vieną parašiutą, bet ne tokį, apie kurį pagalvojote.
Parašiutas yra labai senas išradimas. Pirmasis sėkmingas šuolis parašiutu įvyko dar 1783 metais. Pirmą modernų parašiutą išrado prancūzas Louisas-Sébastienas Lenormandas, tačiau daugiau nei šimtą metų parašiutai nebuvo labai mobilūs ir patogūs. Pirmąjį į kuprinę talpinamą parašiutą 1911 metais išrado rusas Glebas Kotelnikovas. Jau kitais metais jis pademonstravo, kad parašiutas gali būti naudojamas ir kaip aerodinaminis stabdis – išskleidęs parašiutą greitai sustabdė įsibėgėjusį automobilį.
1937 metais sovietiniai lėktuvai jau naudojo parašiutus leisdamiesi atšiauriuose arkties regionuose. Ten nebuvo gerų takų ir vietos, todėl tokie parašiutai leisdavo nutūpti ant trumpesnio plotelio nei reikėtų neturint parašiuto. Vėliau šie įrenginiai paplito karinėje aviacijoje, kur yra naudojami iki šiol. Pavyzdžiui, Boeing B-52 Stratofortress naudoja didžiulį parašiutą, kuris sutrumpina nusileidimui būtiną tako ilgį. Parašiutus naudoja ir eilė naikintuvų (pavyzdžiui, Eurofighter Typhoon). Aišku, ne visada, o tik tada, kai to reikia.
Tuo tarpu didieji komerciniai orlaiviai stabdymo parašiutų nenaudoja. Tačiau taip buvo ne visuomet. Anksčiau parašiutus naudojo Tupolev Tu-104, Tu-124, Tu-144, kai kurios Dassault Falcon 20 versijos, Learjet 25 ir 35 bei Sud Aviation Caravelle. Pastarasis lėktuvas buvo gaminamas 1958–1972 metais, paskutinis darbą baigė tik 2005-aisiais. Taigi, tai tikrai nėra labai sena technologija.
Didelis parašiutas sudaro stiprų oro pasipriešinimą, kuris efektyviai stabdo lėktuvą. Parašiutai išskleidžiami vos tik nusileidus. Trumpesnis nusileidimui reikalingas atstumas pagerina saugumą ir leidžia nutūpti arčiau numatytos išlaipinimo vietos. Kartu išskleistas parašiutas pagerina stabdančio lėktuvo stabilumą. Tai kodėl parašiutai komerciniuose lėktuvuose nebenaudojami šiais laikais?
Viskas labai paprasta. Šiuolaikiniai lėktuvai privalo greitai suktis. Vos tik nusileidę jie atsikrato keleivių ir pasiruošia naujam skrydžiui. Taigi, nėra laiko, kurį būtų galima sugaišti iš naujo tinkamai sulankstant parašiutą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad nusileidęs lėktuvas dar turi nukeliauti iki numatyto terminalo, kur bus išlaipinti keleiviai – važinėti oro uosto keliais tempiant parašiutą tikrai nebūtų idealu.
Šiuolaikiniai keleiviniai lėktuvai taip pat yra gana dideli – jiems reikėtų didelių parašiutų. Handley Page Victor maksimaliu svoriu nedaug skiriasi nuo Airbus A320. Šis bombonešis turėjo 14,6 metrų skersmens parašiutą – keleiviniame lėktuve toks įrenginys užimtų per daug vertingos vietos. Galiausiai, pasikliovimas tokia technologija gali brangiai kainuoti – didelis parašiutas gali greitai susidėvėti ar susipainioti.
Galiausiai, stabdymo parašiutai yra tiesiog nereikalingi. Šiuolaikiniai lėktuvai turi geresnius stabdymo būdus. Naudojami anglies kompozito stabdžių diskai, atbulinė trauka, sparnuose sumontuoti aerodinaminiai stabdžiai. Taigi, parašiutų tiesiog nebereikia – dabar naudojamos technologijos juos tiesiog pranoksta.
Taip pat skaitykite:
Oro pagalvės lėktuvuose jau diegiamos, bet kol kas jos dar retos;
Kodėl Boeing 777x turi užlenkiamus sparnų galus, o Airbus A380 jų nenaudojo?
Airbus paskelbė A380 programos pabaigos datą;
Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus?
Kodėl saugos diržai lėktuvuose yra visiškai kitokie nei automobiliuose?
