Automobilį atrakinate ir užvedate rakteliu. Na taip, šiuolaikiniai automobiliai turi beraktes sistemas, tačiau kažkoks raktas vis tiek reikalingas, net jei tai – tik pultelis, kortelė ar programėlė išmaniajame telefone. O kaip lėktuvai – ar jie turi bent kokius nors raktelius lauko durų atrakinimui ar variklių užvedimui?
Lėktuvo užvedimas gali būti komplikuota procedūra. Štai bombonešis Boeing B-52 gali būti užvedamas nedideliais sprogstamaisiais užtaisais. Įprastų didžiųjų lėktuvų užvedimui naudojama pagalbinė jėgainė (uodegoje paslėptas variklis) arba oro uosto parūpinami suslėgto oro generatoriai. Tačiau tai – tik mechanizmas. Klausimas, kaip jį aktyvuoti – ar tam reikia kažko, kas būtų panašu į raktelį?
Paprastai tariant, rakto funkcija yra teisėto naudotojo identifikacija. Metalinis raktas yra mechaninė žmogaus atpažinimo priemonė. Automobiliai nėra tokie gudrūs, kad atpažintų jus iš veido (bent jau kol kas), todėl savininkas ar bent jau teisėtas naudotojas atpažįstamas kaip žmogus su rakteliu. Vėlgi – nesvarbu, kokią inovatyvią formą raktelis yra įgijęs.
O kaip lėktuvai? Ar oro uoste priėję prie bet kurio Boeing 737 ar Airbus A380 galėtumėte į jį įeiti ir įsitaisyti piloto vietoje? Gal net galėtumėte išskristi, jei turėtumėte tam reikalingus įgūdžius ir nepamirštumėte prieš tai pašalinti visų „Remove before flight“ vėliavėlių?
Atsakymas paprastas – komerciniai lėktuvai įprastai neturi raktelių ar panašių fizinių identifikacijos įrenginių nei durims atverti, nei varikliams užvesti. Tai yra, jei prieitumėte prie bet kurio lėktuvo oro uoste ir pasiektumėte jo duris, jūs galėtumėte jas atidaryti. Nebent jos būtų užrakintos iš vidaus. Net ir daugelis didžiųjų karinių lėktuvų neturi raktelių.
Lėktuvai visada yra saugomi ir prekybos centrų aikštelėse nestovi. Į oro uostą taip lengvai nepateksite. O jei ir pateksite, iki lėktuvo tikrai neprieisite nepastebėti. Lėktuvų vagysčių pasitaiko, bet labai retai. Ir taip yra dėl dviejų priežasčių – potencialių vagių yra labai mažai, o pavogto lėktuvo greičiausiai nepavyktų nuslėpti ar kažkaip iš jo uždirbti. Tiesa, kartais lėktuvus nuvaro ne vagys, o, sakykime, skolų išieškotojai – kompanijoms bankrutuojant ar tiesiog atsisakius sumokėti lėktuvai kartais teismui leidus teisėtiems savininkams grąžinami prievarta. Tam pasamdytos įgulos raktelių neieško.
Turbūt daugiau nei pusė suaugusių žmonių moka valdyti automobilius, o ir paauglių tarpe suprantančių vairavimą yra gana daug. Tuo tarpu pilotų nėra tiek daug. Vagių jų tarpe – dar mažiau. Aišku, įlindus į lėktuvą galima padaryti žalos jo ir nepavogus, bet didiesiems lėktuvams durys su spynomis vis tiek nereikalingos. Jie saugomi išoriškai.
Nuo nekviestų svečių saugančios spynos lėktuvų duryse reikštų papildomus gamybos ir priežiūros kaštus. Ir papildomas problemas – kartais kas nors tikrai pamirštų raktus arba tie užraktai užšaltų, lūžtų ir skrydžiai vėluotų. Spynas dar reikėtų vertinti ir saugumo požiūriu. Prisiminkite, kad ir rūkymas lėktuvuose buvo uždraustas dėl priežiūros kaštų – kam juos dar auginti spynomis?
Tiesa, patekimas į pilotų kabiną dabar beveik visur ribojamas elektroninėmis spynomis. Jos saugo pilotus nuo keleivių – jų funkcija yra šiek tiek kita nei įprastų raktelių ir spynelių duryse. Be to, kai kurių lėktuvų elektroninės sistemos gali prašyti kodų, leidžiančių identifikuoti pilotą. Bet apskritai lėktuvų saugumas yra perkeltas į išorę – spynomis ir kameromis saugoma teritorija, o ne atskiri orlaiviai.
Tuo tarpu mažieji lėktuvai dažnai turi spyneles ir raktus. Jie dažnai stovi aerodromuose, kurie nėra taip gerai saugomi kaip oro uostai. Ir kartais jie gali būti pavagiami net nekylant – lėktuvas gali būti išrinktas, pakrautas į sunkvežimį ir išvežtas. Geriau vagims ir nenaudėliams nepadėti ir tokią jautresnę techniką saugoti raktais.
