Ar žinojote, kad dar visai neseniai daug kareivių nenešiojo kojinių? Savo pėdas jie vyniodavo į paprastus audinio gabalus, vadinamus autais. Iš pirmo žvilgsnio jie neatrodo tokie praktiški kaip įprastos kojinės – greičiausiai dėl to jų ir buvo atsisakyta. Bet kodėl autai apskritai buvo taip ilgai naudojami?
Autai naudoti šimtus metų – jie buvo aprašyti ir 18 ir 19 amžių karybos vadovėliuose, bet ir tada nebuvo nauji. Jų naudojimas senovėje yra suprantamas – praktiškų kojinių kariams tiesiog nebuvo. Tačiau Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir kai kurių kitų šalių kariai autais pėdas vyniojo ir 21 amžiuje. Net ir Suomijoje autai iš karinės uniformos instrukcijų dingo tik 2001 metais.
Autas – tai įprastai kvadratinis, stačiakampis ar, rečiau, trikampis audinio gabalas. Jo dydis priklauso nuo skirtingų šalių uniformos tradicijų ir tinkamo audinio prieinamumo, bet įprastai auto kraštinės ilgis siekia 40-80 cm. Žiemą dažnai naudojama flanelė, vasarą – medvilnė. Nuoga pėda autu vyniojama pagal tam tikrą schemą, kad nesusidarytų odą nutrinti galinčios raukšlės. Dėl tos pačios priežasties 1869-ųjų Prūsijos karinės higienos vadovėlyje buvo rašoma, kad autams parinktas audinys negali turėti siūlių. Tiesa, ten taip pat rašoma, kad kojinės yra geresnis pasirinkimas.
Tai kodėl kariai nešiojo autus, o ne kojines?
Visų pirma, dėl kainos. Yra žinoma, kad kojines žmonės nešiojo dar prieš mūsų erą, tačiau plačiau jos pradėjo plisti tik 16-17 amžiuje. Prie to prisidėjo mezgimo mašinos išradimas 1589 metais, nors kojinės ir toliau iki 19 amžiaus pradžios buvo masiškai mezgamos rankomis. Ir jos buvo labai brangios.
Kojinė – tai, galima sakyti, maišelis ar kišenė, į kurią kišame pėdą. Ji negali turėti ilgų siūlių, kurios nešiojant nutrintų odą, todėl tokio trimačio audinio gamybos procesas yra sudėtingas. Be to, anksčiau kojinės dažnai buvo gaminamos iš brangių audinių, tokių kaip šilkas. Taigi, dauguma žmonių nešiojo autus, todėl nieko keisto, kad juos naudojo ir kariai. Tiesa, Europos karininkai, kurie dažnai buvo kilmingų šeimų atstovai, kartais nešiodavo kojines.
Autai gali būti pagaminti labai greitai ir beveik iš bet kokio audinio. Suplyšusi paklodė ar marškiniai greitai tampa autais. Be to, autai yra ilgaamžiškesni, nes bet kokią prasitrynusią skylę galima uždengti pervyniojant pėdą. Teisingai, standžiai apvyniota pėda yra geriau apsaugota nei apvilkta kojine. Autai taip lengvai nenuslysta bėgant ar žygiuojant didelius atstumus. Sovietų/rusų kariai sakydavo, kad autai padeda ir tada, kai kareiviški batai yra šiek tiek per dideli. Galiausiai, kadangi autas yra tik paprastas audinio gabalas, jis džiūsta greičiau nei kojinė.
Žinoma, be jokios abejonės autai turi ir rimtų trūkumų. Apvynioti per laisvai jie gali trinti ir žaloti pėdas. Apvynioti neteisingai jie gali kenkti kraujo cirkuliacijai. Kitaip tariant, kojines naudoti yra žymiai paprasčiau. Be to, šiais laikais, kai turime modernius audinius (įskaitant 1938 metais išrastą nailoną) ir greitą gamybos įrangą, kojinės yra visai pigios.
Rytų Vokietijoje autai naudoti iki 1968 metų, Suomijoje – iki 1990-ųjų (nors vadovėliuose autų instrukcijos išliko iki 2001-ųjų), Ukrainoje – iki 2004-ųjų. Rusijoje autų galiausiai atsisakyta 2013 metais, nors po truputį kojinėmis jie buvo keičiami jau kurį laiką. Kaip pastebėjote, autai labiau siejami su Rytų Europos ir ypač Varšuvos pakto bloko šalimis. Prancūziškai autai yra vadinami rusiškomis kojinėmis (chaussettes russes), nes yra siejami būtent su šios šalies karybos tradicija.
Nepaisant to, kad autai dėl smarvės juokais buvo vadinami cheminiu ginklu ir jų naudojimas reikalaudavo įgūdžių, kariai juos dažnai prisimena su keista nostalgija – Ukrainoje netgi buvo surengta šventė atsisveikinimui su autais.
