Citroën markė garsėja savo inovacijomis, pažangiais ir kartais keistais automobiliais. Citroën automobiliai, ypač istoriniai modeliai, stebina savo drąsiais dizaino sprendimais. Tačiau C10, sukurtas 1956 metais, net ir Citroën markei buvo per daug keistas.
Aptakumas automobiliui yra labai svarbus. Jis leidžia išvystyti didesnį greitį ir sunaudoti mažiau degalų. Nieko keisto, kad daug automobilių gamintojų eksperimentavo su radikaliomis aerodinamiškomis formomis. Pavyzdžiui, 1939-ųjų Schlörwagen aptakumu lenkia ir daugelį modernių automobilių. Tuo tarpu, Dymaxion, sukurtas 1933-iais, turėjo ir sparnuotų ambicijų. Citroën visada didelį dėmesį skyrė aerodinamikai – 1955-1975 metais gamintas Citroën DS buvo vienas iš aptakiausių to laiko automobilių.
Paminėti Schlörwagen, Dymaxion ir Citroën C10 turi šį tą bendro – jie yra lašo formos. Oras pats suformuoja aptakiausią įmanomą formą – krisdamas per orą vanduo tampa lašu. Visi tie klasikiniai pleišto formos superautomobiliai iš tikrųjų nėra tokie aptakūs kaip atrodo – aptakus automobilis yra apvalus ir lygus.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje Citroën ėmė galvoti apie ateitį. Tuo metu kompanija gamino labai populiarų ir pigų 2CV. Šis automobilis žmonėms patiko ne tik dėl savo juokingai žemos kainos ir praktiškumo, bet ir dėl išvaizdos. Tačiau tiesa buvo ta, kad 2CV buvo senas, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtas dizainas. Šalia naujo ir modernaus DS šis juokingai keistas automobilis atrodė kaip archeologinis radinys. Tiesa, žmonės taip nemanė – Citroën 2CV buvo sėkmingai parduodamas iki pat 1990-ųjų.
Citroën norėjo formuoti žmonių skonį, o ne jam pataikauti, todėl nepaisant 2CV populiarumo 1953-156 metais buvo kuriamos naujos pigaus automobilio koncepcijos. Šiam darbui vadovavo André Lefebvre – inžinierius, dirbęs 2CV, DS ir HY projektuose. Komanda kūrė įvairius prototipus, kurie pasižymėjo radikaliai kitokiu, moderniu, bet kartu ir praktišku dizainu. Dešimtasis prototipas, pasirodęs 1956 metais, buvo pats sėkmingiausias.
Citroën C10 – tai 3,85 m ilgio automobilis, turintis lašo formos kėbulą ir 2CV mechaninius mazgus. Nors mažytis 2 cilindrų 0,425 l variklis išvystė tik 12 AG, C10 teoriškai galėjo pasiekti maksimalų 110 km/val. greitį. Tuo tarpu jo brolis Citroën 2CV tuo metu sunkiai bėgėjosi ir iki 80 km/val. C10 greičio paslaptis – ypatingai aptakus kėbulas, kurio oro pasipriešinimo koeficientas siekė vos 0,258. Panašų rezultatą dabar pasiekia tokie automobiliai kaip Toyota Prius ir Porsche Taycan Turbo S. Be to, Citroën C10 svėrė vos 382 kg – koks kitas keturduris keturvietis automobilis sveria tiek mažai?
Citroën C10 buvo savotiškai gražus. Jis pasižymėjo lašo forma ir buvo švelniai vadinamas Coccinelle – Boruže. Dideli statramsčiais neužgriozdinti langai tarsi iškėlė tą neapgaulingą lengvumo įspūdį. Tiesa, įlipti į automobilį nebuvo taip paprasta. Pirmiausia reikėjo į viršų pakelti šoninį langą, o tada priekines ir galines dureles buvo galima atidaryti kaip kokią spintą. Viduje tilpo keturi suaugę žmonės. Jei C10 būtų pasiekęs serijinę gamybą, Citroën hidropneumatinės važiuoklės dėka jis būtų buvęs labai patogus.
Bet nebuvo. Net ir Citroën tai buvo per daug keistas automobilis. Vietoje to Citroën pasirinko žymiai paprastesnį automobilį – 1961 metais 2CV pagrindu pradėtas gaminti Ami 6.
