Kas yra Dakaro ralio dalyvių nekenčiamas fešfešas?

Dakaro lenktynininkai turi atidžiai stebėti reljefą ir vertinti matomas kliūtis. Kai kurios jų yra sunkiai pastebimos. Duobės, padangų nekenčiantys aštrūs akmenys ir spąstus kuriantis smėlis. Ar žinote, kas lenktynininkų taip nemėgstamas yra fešfešas?

Formulės 1 lenktynininkai, aišku, varžosi ant asfalto, bet irgi turi ko nemėgti – jie nekenčia žalios trasos. Tuo tarpu Dakaro bolidai klimpsta. 1994 metais netgi buvo vienas etapas, kurio oficialiai neužbaigė nė vienas visureigis.

Apie fešfešą (kartais rašoma feš-fešas) žinoma daug seniau nei egzistuoja Dakaro ralis. Tai yra senas arabiškas žodis, prieš daug amžių sugalvotas vienam dykumų geologijos fenomenui apibūdinti. Kai 1979 metais startavo Dakaro ralis, apie fešfešą jau buvo žinoma. Apie jį kalbėta ir tada, kai lenktynės pakeitė žemyną. Ten, kur yra didelė dykuma, tikriausai įmanoma rasti ir fešfešo, nors pats terminas yra regioninis ir originaliai buvo skirtas Sacharos dykumos tekstūrai apibūdinti.

Fešfešas – tai ypatingai smulkaus grūdėtumo smėlis. Praktiškai, dulkės. Įprastas stambesnis dykumų smėlis natūraliai nedulka, kol jo nesudrumsčia automobiliai ar motociklai. Taip, vėjai stumdo smėlį, skatindami kopas keliauti, bet tas pustymas yra santykinai ramus. Fešfešas yra vienas iš tų dykumos paviršių, kuris lengvai dulka.

Geologine prasme, fešfešas susidarė, kai išdžiūvo ir susitrynė senųjų vandens telkinių dugną sudaręs dugnas. Dykumos anksčiau, prieš tūkstančius metų, buvo jūros ir ežerai. Išdžiūvęs molingas gruntas su laiku tapo porėtomis labai lengvomis dalelėmis, kurios nugulė į daubas, buvo paslėptos smėlio, o dabar vietomis išlenda ir gąsdina Dakaro ralio dalyvius. Ir, aišku, ne tik juos. Antrojo pasaulinio karo metais operacijos Afrikoje buvo planuojamos atsižvelgiant į šį fenomeną.

Fešfešas vizualiai yra praktiškai neatskiriamas nuo stambesnio grūdėtumo smėlio, ypač iš automobilio ir ypač tada, kai jo paviršių dengia užpustytas smėlis. Tačiau trintis tarp jo dalelių yra labai silpna (vaizdžiai tariant, jos nesulimpa), todėl toks gruntas neturi tvirtos struktūros – automobiliai jame labai lengvai klimpsta. Tam tikra prasme, fešfešas dėl savo smulkumo ir lengvumo elgiasi kaip skystis – net ir po einančiojo (žmogaus ar kupranugario) pėdomis jis taškosi į šalis kaip vanduo. Į fešfešą įlėkęs automobilis yra tarsi stabdomas ir klimpsta, tačiau greitis yra tikriausiai vienintelis patikimas būdas įveikti tokią kliūtį. Padeda ir didesnio skersmens ratai, platesnė bazė, bet kartais fešfešas yra labai gilus ir stabdo visus. Kai tik gali, lenktynininkai tokias kliūtis apvažiuoja.