Dar žiupsnelis alternatyvios istorijos: 5 didžiausios Ašies klaidos siekiant pergalės Antrajame pasauliniame kare

Praėjus šiek tiek laiko po istoriškai svarbių įvykių, žmonės pradeda galvoti – „o ar galėjo būti kitaip?“. Kiekvienas sprendimas turi savas pasekmes, ne visas jas galima numatyti iš anksto. Iš savo perspektyvos mes galime stebėti istoriją iš šalies, todėl kai kurias strategines klaidas jau galime įvertinti. Šiame straipsnyje aprašomos 5 didžiausios Ašies klaidos Antrajame pasauliniame kare ir kaip jų išvengimas būtų padėjęs pasukti karą kita linkme.

Apie alternatyviąją istoriją šia tema jau kalbėjome. Siūlome užmesti akį į „5 sprendimus galėję padėti Hitleriui laimėti Antrąjį pasaulinį karą“. Šįkart pakalbėsime apie 5 didžiausias klaidas, kurių pirmajame straipsnyje nepaminėjome.

Graikijos invazija

Benito Mussolini 1940 metais trypčiojo vietoje. Būdamas artimas Hitlerio sąjungininkas jis jautėsi paliktas kažkur paraštėje. Gal dėl to, o gal rimtai manydamas, kad gali išspręsti strategines problemas Balkanuose, jis nusprendė veržtis į Graikiją. Teigiama, kad sprendimas buvo priimtas nepasitarus su Hitleriu – „Jis iš laikraščių sužinos, kad aš užėmiau Graikiją“. Visgi, tai buvo tik perdėtas optimizmas.

Kampanija prasidėjo 1940 metų spalio 28. Italų pajėgos energingai veržėsi, bet greitai graikų buvo tiesiog nustumtos atgal. 1941 metų kovą italai vėl pabandė veržtis pirmyn, bet ir vėl nesėkmingai. Situaciją išspręsti turėjo Vokietija, įsitraukusi 1941 metų balandį. Birželio 1 dieną mūšiai buvo baigti ir Graikija buvo okupuota.

Dabar istorikai svarsto, kas būtų buvę, jei Hitleriui tada nebūtų reikėję švaistyti savo pajėgų. Daugiau nei 1000 vokiečių karių žuvo, 3752 buvo sužeisti, 385 paskelbti dingusiais be žinios. O kur dar kiti resursai, švaistomas strategiją kuriančio personalo laikas. Jei ne invazija į Graikiją, Vokietija būtų galėjusi anksčiau pradėti Sovietų Sąjungos puolimą (teigiama, kad dėl šios priežasties jis buvo atidėtas net penkioms savaitėms). Kai kurie istorikai su tuo nesutinka, bet vis tiek mano, kad bent jau sustiprinti pozicijas šiaurės Afrikoje tikrai būtų pavykę, jei Vokietijai nebūtų reikėję imtis Graikijos.

Perl Harboro puolimas

Japonijos padėtis Antrojo pasaulinio karo pradžioje nebuvo ideali. Jos ekspancinėms ambicijoms trukdė resursų, ypač naftos, stygius, JAV parama Kinijai, ekonominės sankcijos. Kažkuriuo metu kilo mintis suduoti vieną mirtiną smūgį JAV kariniam jūrų laivynui, kad jis nebegalėtų aktyviai veikti Ramiojo vandenyno regione ir net norėdamas negalėtų sutrukdyti Japonijos dominavimui. 1941 m gruodžio 7 dieną toks smūgis buvo suduotas Perl Harboro bazėje. Bet ar tai tik nebuvo klaida?

Dabar manoma, kad JAV nebūtinai būtų pradėjusi karą su Japonija, jei ne Perl Harboro puolimas. Juolab, kad ir pati ataka nebuvo tokia efektyvi ir nesustabdė JAV dominavimo pasaulio vandenynuose. Japonija tiesiog negalėjo atlaikyti bangos, kurią pati ir sukėlė. Taigi, jei nebūtų puolusi Perl Harboro, Japonija galėjo imtis kitų strateginių veiksmų. Kadangi ataka buvo įvykdyta oficialiai nepaskelbus karo ir be jokio įspėjimo, vėliau šis puolimas laikytas karo nusikaltimu. Kita vertus ir pačiame puolime buvo padaryta klaida.

Perl Harboro ataka buvo vykdoma bangomis. Pirmosios dvi bangos sudavė stiprius smūgius laivynui, nors lėktuvnešių bazėje ir nebuvo. Tačiau antrosios atakos metu amerikiečiai gynėsi jau gerokai aršiau ir padarė nemenkos žalos japonų eskadrilėms – skaičiuojama, kad 2/3 visų japonų nuostolių Perl Harbore buvo patirta antrosios puolimo bangos metu. Trečioji puolimo banga turėjo naikinti taikinius ant žemės – torpedų ir kuro saugyklas, sausąjį doką, remonto dirbtuves ir t. t. Visgi, vienas puolimo vadų, Chūichi Nagumo, nurodė trauktis, baimindamasis, kad trečioji banga bus pasitikta su dar stipresne priešlėktuvine gynyba, o ir nežinia kur esantys JAV lėktuvnešiai gali sugrįžti.

Istorikai sutinka, kad, jei trečioji puolimo banga būtų įvykdyta, karas būtų tęsęsis 1-2 metais ilgiau. Japonija būtų turėjusi laiko sustiprinti savo dominavimą, bendradarbiavimą su Vokietija ar vystyti laivyną. Priminsime, kad 14 iš 16 apgadintų laivų buvo iškelti, pataisyti ir sugrįžo į tarnybą.

Ispanijos ir Turkijos neįtraukimas į karą

Šį istorinį faktą sunku vadinti klaida, nes Hitleris ir jo aplinka negalėjo valdyti visko. Tačiau įtraukti Ispaniją ir Turkiją į sąjungą su Vokietija būtų buvę labai naudinga ir kažin ar neįmanoma.

Vokietija padėjo generolui Francisco Franco Ispanijos pilietiniame kare. Iš tikrųjų, buvo tikimasi, kad Ispanija Antrojo pasaulinio karo metu stos šalia Vokietijos, tačiau taip nenutiko. Ispanija išlaikė neutralią laikyseną ir net neleido Vokietijos pajėgoms kirsti šalies (pavyzdžiui, Švedija leido). Tai Vokietijai neleido priartėti prie britų kontroliuojamo Gibraltaro. Vokietijos laivai negalėjo laisvai judėti tarp Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros, o tai stipriai kenkė jos planams ir operacijoms Šiaurės Afrikos regione.

Tuo tarpu Turkija su Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metu stovėjo vienoje barikadų pusėje, tačiau į Antrąjį pasaulinį karą nusprendė nesikišti. Jei Turkija būtų prisidėjusi prie Vokietijos, Ašis būtų galėjusi užsitikrinti Kaukazo kontrolę. Vietoj to, 1945 metais Turkija beveik nugalėtai Vokietijai paskelbė karą.

Japonijos vykdytas užimtų teritorijų žmonių engimas

Kuomet Japonija vieną po kitos užėmė salas, jų gyventojai japonus pasitiko kaip išvaduotojus nuo europiečių. Tačiau greitai pastebėta, kad japonai su užimtų teritorijų gyventojais elgiasi itin prastai. Žmonės buvo verčiami dirbti, vidinė socialinė salų santvarka nebuvo gerbiama. Prie viso to, dar reikėtų pridėti ir nepriteklių, sukeltą resursų panaudojimo karo reikmėms. Kartais teigiama, kad japonai kitų tautų net nelaikė žmonėmis, todėl ir neketino su jomis kitaip elgtis – galbūt šiais žodžiais ir perdedama, bet faktas tas, kad nuo japonų valdžios kentėjo Filipinų, Indonezijos ir ne vienos kitos salos gyventojai.

Kas nuo to pasikeitė? Žmonės priešinosi japonų valdžiai – patys įsitraukdavo į partizaninį karą ar vėliau teikdavo informaciją amerikiečiams. Geras elgesys ir išvaduotojų įvaizdžio pateisinimas galėjo padėti japonams užsitikrinti vietinių paramą.

Vokietijos sprendimas pradėti karą

Ši klaida atrodo paminėta ne vietoje – kaip didžiausia klaida kare gali būti jo pradžia? Tačiau šiame straipsnyje ji įtraukta ne be reikalo.

Tai – Šiaurės Teksaso Universiteto istorijos profesoriaus Roberto Citino nuomonė. Jis teigia, kad Vokietija ir taip daug pasiekė diplomatinėmis priemonėmis – karo baimė nuveikė daugiau nei karas galėjo nuveikti. Citino mano, kad Hitleris galėjo pasiekti kur kas daugiau, jei būtų supratęs kiek toli jį gali nuvesti blefas ir protinga diplomatija. Bet Hitleris karo norėjo nuo pat pradžių. Jis to norėjo kaip priemonės tikslui pasiekti ir apie jį galvojo daugiau nei apie patį tikslą.

Bet kurioje vietoje Hitlerį būtų sustabdžiusios ribotos diplomatijos galimybės? Citino mano, kad diplomatinėmis priemonėmis Hitleris galėjo pasiekti daugiau nei Vermachtas laimėjo mūšiuose per pirmus tris karo metus. Bet dabar, kaip ir visada alternatyvios istorijos pasvarstymuose, to jau nebesužinosime.

O kokias didžiausias Ašies klaidas išvardintumėte jūs?