1972 metais garsus režisierius Sydneyis Pollackas filmavo Aretha Franklin pasirodymus. Amazing Grace pavadintas filmas-koncertas turėjo būti išleistas tais pačiais metais, tačiau tai neįvyko. Tiesą sakant, šis filmas kino teatrus pasiekė tik 2018 metais. Priežastis – Pollackas filmavimo metu nenaudojo pliauškės.

Pliauškės filmavimo aikštelėse naudojamos nuo pat garso takelių atsiradimo. (Raimond Spekking, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kukli pliauškė ne šiaip sau yra vienas iš kino industrijos simbolių. Pollackas tada surinko net 20 valandų skirtingų įrašų, tačiau juos turėjo palikti geresniems laikams, nes kažkodėl filmuodamas nenaudojo pliauškės. Vėliau Pollackas teigė, kad tiesiog pamiršo šią detalę, be kurios vaizdo medžiaga net kelis dešimtmečius negalėjo būti sumontuota į filmą.

Filmavimo pliauškė – tai nedidelė lentelė su informacija apie filmą, sceną ir dublį. Tai – kino skirtukas, įraše atskiriantis kiekvieną dublį ir sceną. Jos viršuje yra pora vyriais sujungtų lentelių, kurias galima greitai sumušti, išgaunant tą aštrų garsą, kuris pliauškei ir suteikė jos  pavadinimą. Šis prietaisas yra skirtas garso ir vaizdo įrašų sinchronizavimui.

Kadaise, nebyliojo kino laikais, kiekviena scena būdavo pažymima lentele. Tai buvo paprasta juoda medinė plokštelė, ant kurios kreida buvo užrašoma svarbi informacija, reikalinga montuojant filmą. Pavyzdžiui, režisierius nuspręsdavo, kad geriausiai pavyko ketvirtas dublis ir šią informaciją perduodamo montuotojams. Šie pagal kadre pasirodančią lentelę ir joje pateikiamą informaciją greitai surasdavo tą filmo vietą, kurią reikia išsaugoti galutiniam kūriniui. Tais laikais filmai buvo montuojami žirklėmis ir klijais – montuotojai karpė ir klijavo juostas, kad sukurtų galutinį filmą.

Filmuojamas nebylusis filmas Love and the Woman (1919) – pliauškė jam nereikalinga. (World Film, Wikimedia)

Kai buvo pradėti kurti filmai su garso takeliais, atsirado būtinybė sinchronizuoti garsą ir vaizdą. Priešingai nei šiuolaikinės mėgėjiškos kameros, filmų kūrėjai vaizdą ir garsą įrašo atskirai. Po to tuos du įrašus reikia sujungti taip, kad judančios lūpos idealiai sutaptų su girdima kalba. Mažiausias nukrypimas filmą paverčia nemaloniu žiūrėti. Tai – labai sunkus darbas, nes kiekviename filme yra keli šimtai scenų, nufilmuotų per kelis tūkstančius dublių.

Australų režisierius Williamas Francis Thringas atpažino šią problemą ir kiekvienos scenos pradžioje sumušdavo dviem lazdomis. Šaižus garsas palikdavo ryškią žymę garso takelyje, kurią buvo galima sugretinti su kamerų užfiksuotų lazdų susidūrimu. Tai buvo tikra inovacija. Tas sumušimas lazdomis sukuria labai trumpą garsą ir vaizdą, kuriuos lengva sinchronizuoti – to neįmanoma atkurti tiesiog kalbant, nes mūsų lūpos juda per daug minkštai, o mūsų žodžiai prasideda ir baigiasi per daug švelniai.

Moderni kino pliauškė Denecke TS-3. (Mattbr, Wikimedia(CC BY 2.0)

Garso inžinierius Leonas M. Leonas pagerino Thringo idėją ir sukūrė pliauškę. Ji buvo sujungta su minėta juoda lentele ir gautas prietaisas su laiku tapo kino industrijos simboliu. Tradiciškai filmavimo pliauškės buvo gaminamos iš medienos, dabar dažniau yra akrilinės, turi ekranus ir net automatinius sinchrinizavimo ekranus. Kai užsiveria moderni pliauškė, galima pamatyti, kaip mažame ekrane trumpam sustoja bėgantis laikas – ši informacija taip pat reikalinga montuotojams. Tiesa, paprastos, neelektroninės pliauškės naudojamos iki šiol. Dažnai jų viršuje dar būna kelios spalvotos juostelės, padedančios pakoreguoti galutinio filmo atspalvius.

Pliauškės panaudojimas yra gana paprastas, bet šį tą vis tiek tenka išmokti. Visų pirma, būtina pildyti duomenis, vaizduojamus pliauškės lentelėje. Svarbu fiksuoti kiekvieną dublį, teisingai pažymėti scenos numerį ir kitus duomenis. Antra, operatoriaus ar režisieriaus asistentas prieš kamerą atsistoja jau su atverta pliauške – pliauškės panaudojimas turi vienas sklandus veiksmas. Šis žmogus dar turi ir balsu pasakyti tą pačią informaciją, kad ji būtų užfiksuota ir garso takelyje.

Pliauškė naudojama prieš kiekvieną dublį ir turi būti pakelta ten, kur sufokusuotas kameros objektyvas. (FridayFilmboy, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kartais pliauškė naudojama ne prieš, o po dublio. Taip gali būti dėl to, kad aktoriams susikaupimui reikalinga visiška tyla. Arba dėl to, kad kamera dar nėra paruošta. Tuomet pliauškė naudojama dublio pabaigoje. Tam, kad montuotojai suvoktų, kas vyksta, tokiais atvejais pliauškė būna apverčiama – tai nurodo montuotojams, kad lentelėje pavaizduota informacija atspindi prieš tai nufilmuotus vaizdus.

Pliauškės vis dar naudojamos ir kino filmuose, ir televizijos laidų filmavime. Dabar jas kartais naudoja ir Youtube kanalų kūrėjai, nors jiems tai – labiau simbolinis, o ne rimtas įrankis.

O Amazing Grace pasiekė kino ekranus tik todėl, kad patobulėjo technologijos, kurios leido be pliauškės sugretinti vaizdą ir garsą. Ir tai vis tiek nebuvo lengva – nors filmai dabar kuriami skaitmeninėmis kameromis, pliauškės niekur nedingo.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia