Kokia informacija nurodoma kario identifikaciniame žetone?

Net jei nesate tarnavę karinėse pajėgose, jūs žinote kas tai yra – kariai ant kaklo nešioja asmens ženklus, kartais vadinamus identifikaciniais žetonais. Tai – nedideli metaliniai ženkliukai su pagrindine asmenine kario informacija. Dažnam kariui jie yra įgiję ir simbolinę reikšmę, o ginkluoto konflikto metu jie tarsi primena, kad ne visiems žmonėms karas baigiasi pergale ar pralaimėjimu.

Kario žūties atveju, vienas žetonas, jei jų yra du, ar vienintelio žetono dalis yra paimama, o kita – paliekama su kūnu. Tai daroma tais atvejais, kai žuvusiojo evakuacija yra neįmanoma. Tai turi padėti atpažinti palaikus. Bet asmens ženklai yra svarbūs ne tik žūties atveju.

Kalbant apie karių naudojamus daiktus, ar žinote, ar pistoleto šoviniai laikomi apkaboje, ar dėtuvėje? O kodėl kareiviai vietoje kojinių dėvėdavo autus?

Žmonija kariauja tūkstančius metų, todėl nieko keisto, kad identifikaciniai žetonai naudojami jau labai ilgą laiką. Karingieji spartiečiai dar 5-6 šimtai metų prieš mūsų erą vykdami į mūšį prie riešų rišdavo lazdeles su užrašytais vardais. Vėliau romėnų legionieriai ant kaklo kabindavosi švinines plokšteles su savo asmenine informacija – jos savo forma ir funkcija yra labai panašios į šiuolaikinius identifikacinius žetonus. Įdomu tai, kad panašią idėją pažymėti kario kūną turėjo įvairios kultūros visame pasaulyje. Štai per Taipingų sukilimą 19 amžiaus Kinijoje identifikacines plokšteles ant diržų segėjo abejose pusėse kovoję kariai.

19 amžiuje identifikaciniai žetonai ėmė plisti karų plėšomose JAV ir Europoje. Jų nauda buvo neabejotina. Per Kionigraco (Hradec Kralovės) mūšį 1866 metų liepą žuvo apie 9 tūkstančiai prūsų karių ir tik 429 pavyko atpažinti žetonų pagalba. Kariams buvo išduotos plokštelės su jų asmenine informacija, bet daugelis jų atsisakė jas segtis, nes manė, kad jos gali pritraukti mirtį. Vėliau tokių prietarų nebeliko. Per Pirmąjį pasaulinį karą identifikaciniai karių žetonai paplito, o per Antrąjį pasaulinį karą buvo galutinai įtvirtinti kaip būtinybė. Juos pasaulis naudoja iki šiol.

Beje, anksčiau identifikaciniuose žetonuose kartais buvo nurodoma ir papildoma informacija. Pavyzdžiui, dujokaukės dydis, dalinio numeris ar net tėvų vardai. Religija nurodyta dėl laidotuvių ritualų ar sakramentų sužeistiesiems (pavyzdžiui, paskutinio patepimo) – tai priimta gerbti net kai randamas priešas. Identifikaciniai žetonai dabar dažniausiai gaminami iš nerūdijančio plieno, o anksčiau tam dažniau naudotas aliuminis, žalvaris ar net asbestas. Vienos perforuotos plokštelės asmens ženklai yra pigesni ir nebarška, nors ir du atskirus žetonus galima nutildyti guminiu rėmeliu.

Kokia informacija dabar nurodoma Lietuvos kario identifikaciniame žetone? Visi Lietuvos ginkluotose pajėgose tarnaujantys žmonės gauna nerūdijančio plieno ženklą, kurį per pusę dalina pora pailgų skylučių – ši perforacija padėtų perlaužti plokštelę perpus. Ta plokštelė turi ir nerūdijančio plieno grandinėlę. Abejose plokštelės pusėse nurodoma tokia informacija: pavardė ir vardas, valstybės kodas LTU, asmens kodas, kraujo grupė ir išpažįstama religija, jei karys to pageidauja. Asmens ženklų forma skirtingų šalių pajėgose gali skirtis, bet įprastai visuose juose nurodoma būtent tokia informacija.

Kaip pastebėjote, dalis tos informacijos gali būti svarbi ir kariui esant gyvam. Pavyzdžiui, jo kraujo grupės žinojimas gali padėti išgelbėti jo gyvybę. Nesunku įsivaizduoti, kad sužeidimai, nudegimai gali būti tokie stiprūs, kad tik plokštelė padės atpažinti žmogų. Visa tai svarbu ir taikos metu, todėl kariai tokius asmens ženklus nešioja ir per pratybas.

Dabar identifikaciniai žetonai yra ir militaristinės kultūros dalis. Juos nešioja ir žmonės, kurie netarnavo. Yra kompanijų, kurios kuria tokios formos juvelyriką, mados aksesuarus. Tačiau anksčiau, ypač 19 amžiuje, dalis karių vengė identifikacinių žetonų ir kortelių, nes manė, kad toks pasiruošimas blogiausiam gali būti pranašiškas. Vėliau tos nuostatos nebeliko ir kai kurie veteranai savo ženklų nenusiėmė niekada. Dabar yra ir elektroninių priemonių, kurios atlieka tą pačią funkciją, bet jos nėra taip paplitusios.