Kas yra krištolas ir kuo jis skiriasi nuo paprasto stiklo?

Galbūt ir jūsų tėvai per šventes ištraukia geresnes taures ir pasigiria – „čia – tikras krištolas“. Atrodo savaime suprantama, kad tai – prabangi medžiaga. Bet kas krištolas yra iš tikrųjų?

Kasdien susiduriame su šimtais skirtingų medžiagų ir apie jas nesusimąstome, nors kartais jas apsupa keisti mitai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad verstos odos automobilių salonuose beveik niekada nebūna? Ir tai, ką dabar daug kas vadina Damasko plienu, tėra nestebuklingas neapibrėžtos sudėties metalas.

Krištolas turi aukštą refrakcijos indeksą (lūžio rodiklį), kuris apibrėžia medžiagos laidumą elektromagnetinėms bangoms – šiuo atveju, šviesai. Įprastas stiklas mielai praleidžia šviesą – jo refrakcijos indeksas gali būti apie 1,5. Tuo tarpu krištolo refrakcijos indeksas yra 1,7-1,8. Tai reiškia, kad šviesa krištole labiau sulėtėja – ši medžiaga labiau laužo šviesą ir labiau blizga. Palyginimui, deimanto refrakcijos indeksas yra 2,42. Kitaip tariant, pagal vizualią reakciją į šviesą krištolas yra šiek tiek labiau panašesnis į deimantą nei įprastas stiklas. Šiek tiek.

Prie išvaizdos labai prisideda ir tai, kad krištoliniai indai dažnai turi mažiau įkalintų burbulų ar kitų trūkumų, kurie mažina medžiagos skaidrumą. Taip yra dėl to, kad krištolo apdirbimui pakanka žemesnės temperatūros. Tai patinka stiklo meistrams ir leidžia lengviau išvengti netobulumų skaidriuose dirbiniuose. Krištolas apdirbamas 600-800 °C temperatūroje, kai įprastam stiklui reikia bent poros šimtų laipsnių daugiau.

Prie savybių reikia paminėti ir tą krištolo skambėjimą, kurį žmonės laiko kokybės ženklu. Įprasto stiklo tankis – iki 2,4 g/cm3. Tuo tarpu krištolo tankis – 3,1-4 g/cm3. Kliudytas krištolas skamba ilgiau ir, galbūt, gražiau. Fizikai teigia, kad tą skambesį kuria tankesniame krištole artimiau susaistyti kalio jonai – įprastame stikle jie, vaizdžiai tariant, yra laisvesni ir labiau sugeria virpesius.

Kas yra krištolas?

Krištolas nėra stebuklinga medžiaga ar kažkokia ypatingai prabangi stiklo alternatyva. Krištolas yra stiklas. Egzistuoja daugybė stiklo rūšių ir krištolas yra viena iš jų. Tiksliau, egzistuoja kelios stiklo rūšys, kurios yra vadinamos krištolu. Ir senieji meistrai kai kurių modernaus krištolo gaminių net nelaikytų krištolu.

Tradiciškai krištolu vadinamas stiklas, kuriame yra švino oksido. Tiesa, tai labai priklauso nuo regiono – daug kur krištolu vadinamas bet koks stiklas su švino, bario, kalio ar cinko oksidais. Bet tradicinis krištolas turi daug švino.

Švinas į stiklą įterpiamas labai seniai. Archeologai šumerų Nipuro mieste, Mesopotamijoje, aptiko mėlyno stiklo šukę, kurioje buvo 3,66 % švino oksido. Šis stiklas buvo pagamintas maždaug 15-ame amžiuje prieš mūsų erą. Ir tikrai žinoma, kad tuo metu švino stiklas nebuvo naujiena – stiklo pramonės lopšiu vadinamoje Mesopotamijoje jis naudotas bent pora šimtų metų prieš tai.

Šviną į stiklą įterpdavo ir arabai, kinai bei europiečiai. Ypač viduramžiais – Europos stiklo kraštuose švino stiklas buvo naudojamas emalėms, vitražams ir kitiems spalvotiems gaminiams kurti. Mat, kaip minėta aukščiau, švino oksidas leidžia apdirbti stiklą žemesnėje temperatūroje, todėl buvo naudojamas kaip pagalba meistrams. Karštas švino stiklas pasižymi geresniu takumu. Meistras Antonio Neri iš Florencijos 1612 metais publikavo knygą L’Arte Vetraria (Stiklo gamybos menas), kuri apibrėžė ir įtvirtino geriausius egzistavusius švino stiklo gamybos būdus.

Pastebėsite, kad iki šiol dažniausiai kalbama apie spalvotą stiklą – švino oksidas tam labai pasitarnavo. Vitražai, emalės, glazūra – takus švino stiklas į pasaulį atnešė daug spalvų. Bet skaidrus krištolas pramoniniu būdu pradėtas gaminti tik 17 amžiaus anglų verslininko, stiklo meistro Georgeo Ravenscrofto pastangomis.

Ravenscrofto kurį laiką buvo paniręs į Venecijos stiklo meistrų pasaulį, bet ieškojo alternatyvos vietiniam cristallo – skaidriam Venecijos stiklui, sukurtam naudojant mangano oksidą. Ravenscroftas ėmė naudoti švino oksidą ir 1673 metais Londone gavo pirmąjį patentą. Pirmieji Ravenscrofto krištolo dirbiniai be jokių trūkumų pradėjo populiarėti po trejų metų. 1681 metais Ravenscroftas mirė, beveik tuo pat metu baigėsi ir jo patentas, todėl Londono apylinkės bei Bristolis tapo krištolo gamybos centru.

18-ame amžiuje angliškas krištolas jau buvo gerai žinomas visoje Europoje, jo gamybos technologija ėmė plisti. Amžiaus pabaigoje stiklą su bent 30-35 % švino oksido jau gamino prancūzų, vengtų, vokiečių, norvegų ir kitų šalių meistrai. Daug kur vystėsi skirtingos krištolo gaminių mados ir skambančios krištolinės taurės ilgam atėjo į madą. Lietuvoje vadinamasis kalio krištolas 17 amžiuje gamintas Ūtos stiklo manufaktūroje, o tikrasis švino krištolas – nuo 1896-ųjų Vilniuje.

Krištolas iš tikrųjų buvo brangus, nes jo gamybos paslaptis buvo įvaldę toli gražu ne visi. Pats Ravenscroftas kelis metus kovojo su skilinėjimo problema, kuri paversdavo jo krištolo gaminius įtrūkimų voratinkliais. Tie, kurie įvaldė krištolo gamybos meną, kėlė kainą ir saugojo savo paslaptis, išlaikydami aukštą krištolo gaminių kainą. Be to, krištolo gaminiai dažnai buvo šlifuojami, raižomi ir kitaip apdirbami, siekiant suteikti jiems rafinuotumo, tinkančio aukštuomenės skoniui.

Beje, vadinamieji krištolo rituliai nėra krištoliniai. Na, gali būti, bet neprivalo. Mat angliškas „crystal ball“ reiškia „kristalo ritulys“.

Ir dabar krištolas nėra pamirštas. Bet galbūt kurie nors iš skaitytojų prisiminė, kad švinas yra sunkusis metalas, kuris yra labai žalingas sveikatai.

Ar krištolas kenkia sveikatai?

Kadaise namai dažyti dažais su švinu, o dabar vien tokia mintis skamba kraupiai. Švinas yra labai toksiškas žmogaus organizmui – sukelia mažakraujystę, silpnumą, inkstų ir smegenų pažeidimus. Net ir kambario sienų negalima dailinti dažais su švinu, o štai skysčiai iš švino stiklo taurių keliauja į kūną. Nepavojinga?

Stiklas yra labai stabili medžiaga. Pavyzdžiui, urano stiklas didelio pavojaus žmogui nekelia. Tačiau krištolas yra kita istorija.

Švinas yra lengvai tirpstanti medžiaga, kuri noriai pereina į skystį. Šiaurės Karolinos valstijos universiteto mokslininkai laikė vyną krištoliniuose grafinuose ir matavo į gėrimą pereinantį šviną. Po 2 dienų užfiksuota 89 mikrogramų litre švino koncentracija, po 4 mėnesių – 2000-5000 µg/L. Baltas vynas ir brendis siurbė šviną iš krištolinių indų dar efektyviau. Kaip, beje, ir nealkoholiniai rūgštūs gėrimai (pavyzdžiui, citrusinių vaisių sultys). Krištolo grafinai, kad ir kokie gražūs ir prabangūs būtų, netinka ilgalaikiam gėrimų saugojimui.

Kalifornijos Visuomenės sveikatos departamentas rekomenduoja nelaikyti gėrimš krištolo induose ilgiau nei porą valandų. Ekspertai taip pat mano, kad vaikai neturėtų naudoti švino stiklo indų. Švino oksidas dabar dažnai keičiamas bario, cinko ar kalio oksidu ir gautas stiklas vis tiek vadinamas krištolu. Europos Sąjungoje leidžiama tokius gaminius žymėti kaip „krištolo stiklą“, net jei juose nėra švino. Garsieji Swarovski kristalai nuo 2012-ųjų metų gaminami be švino.

Krištolas yra įdomi medžiaga, bet tai – vis tiek tik stiklas. Tiesą sakant, jei ne visuomenės jam suteiktas statusas, krištolas tikriausiai net nebūtų laikomas prabangiu. Švino stiklas naudojamas ne tik indų ar papuošalų gamyboje, bet ir kaip radiacinė apsauga ligoninėse bei laboratorijose.