Katapultavimasis iš sraigtasparnio yra įmanomas

Pamušto naikintuvo pilotas trukteli už katapultavimosi žiedų ir su visa sėdyne šauna į viršų. Po kelių akimirkų jis jau supasi po išsiskleidusio parašiuto kupolu. Ar tą patį gali padaryti karinių sraigtasparnių pilotai? Nustebsite, bet kai kurie gali.

Sraigtasparnio sraigtas yra mirtinai pavojingas. 1983-iųjų „Prieblandos zonos“ filmavimo aikštelėje nuo nukritusio sraigtasparnio rotoriaus smūgio žuvo Vicas Morrow ir Myca Dinh Le (dar viena aktorė Renee Shin-Yi Chen buvo mirtinai prispausta po nukritusiu orlaiviu). Tai kaip įmanoma katapultuotis, kai tiesiai virš kabinos sukasi toks mirtinas daiktas?

Katapultavimasis iš lėktuvo yra aktualiausias karinei aviacijai. Civiliniuose orlaiviuose katapultavimosi sistemos yra retos, bet jų yra – jas turi kai kurie akrobatiniai ir lenktyniniai lėktuvai. Visi šiuolaikiniai naikintuvai turi katapultavimosi sistemas. Jas turi ir kai kurie šturmo lėktuvai (pavyzdžiui, A-10, Su-25), strateginiai bombonešiai (pavyzdžiui, B-2, Tu-160), žvalgybos ir kai kurie kiti lėktuvai. Aišku, šios įrangos tikslas – padidinti įgulos išgyvenimo šansus.

Įprastai tai – sėdynė su mažais raketiniais varikliais ar kitokia katapultavimosi sistema, kurios užduotis – greitai išmesti pilotą į tokį aukštį, kad nekontroliuojamo lėktuvo uodega jo nekliudytų. Kartais pati sėdynė savo rėmu turi pramušti gaubtą, o kartais jis numetamas prieš pilotui katapultuojantis. Tačiau sraigtasparnių atveju gaubtas nėra didžiausia bėda.

Kariniai sraigtasparniai dažnai dirba visai šalia sausumos pajėgų. Koviniai sraigtasparniai gali teikti efektyvią artimą paramą pėstininkams, naikinti tankus, artilerijos pozicijas. Didžiausias kovinių sraigtasparnių privalumas prieš, pavyzdžiui, šturmo lėktuvus, yra tas, kad jiems nereikia puikiai įrengtų aerodromų, prie mažesnių greičių jie yra manevringesni. Tačiau toks artimas kontaktas paverčia sraigtasparnius viliojančiais taikiniais, todėl būtų gerai, jei ir jie turėtų katapultavimosi sistemas.

Katapultuotis iš sraigtasparnio – kaip?

Sikorsky S-72 – eksperimentinis kombinuotas lėktuvas-sraigtasparnis, pirmam skrydžiui pakilęs 1976 metais. Jo kūrėjai norėjo suderinti sraigtasparnio galimybes kilti ir tūpti vertikaliai su lėktuvo greičiu. Apie šį orlaivį labai neišsiplėsime, tačiau reikia paminėti, kad jis turėjo visai naują įgulos evakuacijos sistemą.

Iškilus problemoms S-72 sprogių varžtų pagalba būtų numetęs sraigtą ir porą stogo plokščių. Tuomet trys įgulos nariai būtų katapultuoti naudojant įprastas raketines sėdynes. Žinoma, tai užtrunka – vietoje greito šūvio per gaubtą, kaip būtų naikintuvo atveju, įvyksta trijų žingsnių procesas: nuskrieja rotorius, stogas, o tik tada evakuojama įgula. Tačiau tai – vis tiek geriau nei nieko. Ir S-72 įgulos katapultavimosi sistema buvo išbandyta ant žemės, tačiau paaiškėjo, kad ilgo eksploatacijos laikotarpio metu būtų sunku užtikrinti sistemos tinkamumą naudojimui. Be to, pats S-72 projektas galiausiai buvo uždarytas iš viso pagaminus tik du prototipus.

Prie sraigtasparnių įgulos katapultavimosi idėjos vis buvo grįžtama. Bandyta sukurti ir tokias sistemas, kurios nukreiptų įgulą per orlaivio grindis, toliau nuo grėsmingojo sraigto. Tačiau amerikiečiai galiausiai nusprendė, kad tokia technologija būtų sudėtinga, brangi ir retai naudinga. Tačiau sovietai sukūrė sraigtasparnį su kataputavimosi sistema.

Kamov Ka-50, pirmam skrydžiui pakilęs 1982 metais, kaip ir dažnesnė jo versija Ka-52, turi katapultavimosi sistemą. Ka-50 turi du kontrarotacinius sraigtus, kurie leidžia jam neturėti uodegos rotoriaus. Susidūręs su problemoms pilotas gali numesti visas 6 mentis, gaubtą ir katapultuotis. Tai padaroma sprogių varžtų pagalba – mentys tiesiog nušaunamos toliau nuo orlaivio.

Ka-50 naudojamas ir 2022 metais Rusijos pradėtame kare prieš Ukrainą. Ukrainiečiai teigia, kad yra matę, kaip suveikia Ka-52 katapultavimosi sistema. Tačiau taip pat manoma, kad dažnai ji įgulai nepadeda.

Kodėl kiti sraigtasparniai neturi tokių sistemų?

Ka-50 šeimos sraigtasparniai savo įgulos evakuacijos sistema yra pakankamai unikalūs. Nieko panašaus neturi nei amerikietiški Boeing AH-64 Apache ar Bell AH-1 Cobra, nei rusiški Mil Mi-28 ar Mil Mi-24. Kodėl?

Sraigtasparniai veikia visiškai kitaip nei lėktuvai. Visų pirma, jie yra daug lėtesni, ypač kai vykdo atakas. Tai reiškia, kad katapultavęsi pilotai leistųsi visai šalia orlaivio nuolaužų arba jų būtų sužeisti dar ore, nes, priešingai nei lėktuvas, sraigtasparnis iš inercijos nenusklęstų tolyn. Ypač turint omenyje, kad jis nebeturėtų sraigto ir kristų kaip plyta.

Be to, tokia sistema yra labai reikli priežiūrai, nes visos jos dalys turi veikti idealiai sinchronizuotai. Ka-52 atveju visos 6 mentys turi būti numestos prieš numetant gaubtą ir, aišku, prieš iššaunant sėdynes. Ši seka yra labai svarbi ir klaidos tikimybė čia yra nemaža. Pilotui žymiai saugiau būtų likti pamuštame ar sugedusiame sraigtasparnyje ir pabandyti jį nutupdyti, nei susidurti akis į akį su pagrindiniu rotoriumi.

Minėjau, kad buvo bandomos ir tokios katapultavimosi sistemos, kurios pilotus nukreipdavo tiesiai žemyn. Ši idėja nepasitesino dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, dėl to, kad ji veiktų tik didesniame aukštyje, kuriame kariniai orlaiviai veikia rečiau. Taigi, praktiškiausias sprendimas yra numesti rotoriaus mentis, bet tai jau yra kelių žingsnių procesas, kuris šiek tiek užtrunka, todėl katapultuotis skrendant arčiau žemės nebėra prasmės – tuo atveju jau geriau pabandyti nutūpti. Prisimenate – juk sraigtasparniai gali sklęsti.

Visa tai reiškia, kad efektyvi sraigtasparnio piloto katapultavimosi sistema reikalautų daug priežiūros, būtų sunki, sudėtinga ir brangi, bet vis tiek veiktų tik tam tikromis sąlygomis. Dauguma numuštų Ka-52 pilotų net nenaudojo katapultavimosi sistemos, nes buvo per žemai ir bijojo, kad arba nespės, arba su parašiutu nutūps į degančias orlaivio nuolaužas. Arba suprato, kad šansai išgyventi liekant sraigtasparnyje yra ne ką mažesni nei aktyvavus tą evakuacijos sistemą. Daugybę tyrimų atlikę amerikiečiai taip ir nerado tokios katapultavimosi sistemos sraigtasparniams, kuri būtų realistiškai naudinga ir ženkliai padidintų įgulos išgyvenimo šansus. Tačiau visai tikėtina, kad ateityje tokios sistemos bus sukurtos.