Atrodo, dar visai neseniai automobilių gamintojai girdavosi, kad naujausiuose jų modeliuose sumontuoti ir CD grotuvai. Ir vairuotojams tokia įranga patiko, nes ji išlaisvino nuo kalbėti nenustojančių radijo stočių ir visomis prasmėmis pasenusių kasečių. Tačiau tikrasis praėjusio automobilių amžiaus prabangos standartas buvo vinilinių plokštelių grotuvai. Leiskite atspėti – jūs jų net neprisimenate.
O kaip prisiminsite, kai šie grotuvai automobiliuose buvo siūlomi tik praeito amžiaus viduryje ir tai pakankamai retai. Vinilinės plokštelės, priešingai nei kompaktiniai diskai ir įvairių formų kasetės, niekur neišnyko. Užkietėję audiofilai prisiekia, kad iš plokštelių atkuriamas garsas yra tiesiog geresnis. Tačiau švelniai ant plokštelės padėta adata tarsi primena, kad patefono verčiau nejudinti. O juk automobiliai juda nuolat, tai kaip juose gali suktis įbrėžimams jautrios plokštelės?
6-7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje vinilinės plokštelės buvo labai populiarios. Auganti ekonomika žmones ragino ieškoti geresnių automobilių, o gamintojai stengėsi pasiūlyti ką nors originalaus ir viliojančio. Taip 1956 metais Chrysler kaip papildomą įrangą įvairiuose savo markių automobiliuose ėmė siūlyti vinilinių plokštelių grotuvus. Garsaus vinilinių plokštelių inžinieriaus Peterio Goldmarko sukurta sistema buvo pavadinta Highway Hi-Fi (Greitkelio Hi-FI), ją buvo galima užsakyta perkant Chrysler, Desoto, Dodge ar Plymouth markių automobilius.
Kaip galite įsivaizduoti, šie grotuvai bet kokių plokštelių nepriėmė – jie galėjo groti tik 7 colių plokšteles 16,75 apsisukimų per minutę greičiu. Aišku, 12 colių plokštelės automobiliui buvo per didelės, o tradicinės 7 colių plokštelės, kurias reikėjo sukti 45 apsisukimų per minutę greičiu, tiesiog talpino per mažai muzikos. Specialiai Highway Hi-Fi sistemai gamintos plokštelės vienoje pusėje talpino maždaug vieną valandą muzikos.
Šiai sistemai tinkančias plokšteles gamino tik viena kompanija – Columbia Records. Nors Chrysler stengėsi pasiūlyti plačią muzikos įvairovę, pasirinkimas vis tiek buvo menkas. Galiausiai Chrysler modifikavo Highway Hi-Fi, kad ši galėtų groti ir 7 colių 45 apsisukimų per minutę plokšteles, kurių rinkoje buvo nelyginamai daugiau, tačiau 200 dolerių kainuojanti sistema vis tiek buvo brangi, nepatikima, o susidomėjimas ja – menkas. Todėl jau 1958 metais Chrysler galutinai atsisakė Highway Hi-Fi idėjos.
Chrysler Highway Hi-Fi video siužete
Tačiau, nors ne daug kas ryžosi pirkti brangią Highway Hi-Fi, pati idėja patraukė žmonių dėmesį. 1960-aisiais rinkoje pasirodė RCA Victor Auto Victrola grotuvas. Jame tilpo net 14 standartinių 7 colių plokštelių. Geriausia buvo tai, kad Victrola kainavo beveik keturis kartus pigiau nei Chrysler Highway Hi-Fi – apie 51 dolerį. Tuo metu šį įrenginį išbandę žurnalistai teigė, kad Victrola grojo puikiai, o ir plokšteles buvo galima keisti ilgesniam laikui nenuleidžiant akių nuo kelio. Viena standartinė 7 colių, 45 apsisukimų plokštelė grojo ilgiau nei 2 valandas.
Netrukus atsirado ir daugiau konkurentų. Norelco Auto Mignon pasirodė 1961 metais, bet vienu metu galėjo laikyti tik vieną plokštelę. Tai reiškė, kad kitas reikėjo pasidėti kažkur kitur automobilyje, todėl norint pakeisti plokštelę reikėjo sustoti šalikelėje. Auto Mignon kainavo tiek pat kiek ir Auto Victrola, bet buvo labai kompaktiškas. Plokštelė tiesiog buvo įstumiama į plyšį, o viską kitką atlikdavo pats grotuvas. Plokštelė buvo stabilizuojama ir iš viršaus, kad kuo mažiau judėtų automobiliui riedant nelygiu keliu. Kita vertus, visi paminėti grotuvai puikiai grojo nepriklausomai nuo kelio dangos. Adata nešokinėjo palei plokštelės paviršių ir jo nebraižė, bet kaip tai įmanoma?
Šie grotuvai turėjo tvirtus, standžius diskus. Jie taip pat turėjo labai standžios konstrukcijos tonarmus, kurie tvirtai prisispausdavo prie plokštelių. Būtent tai ir buvo tokių grotuvų paslaptis – adata taip stipriai įsisprausdavo plokštelės griovelyje, kad ji niekaip negalėjo iššokti net automobiliui riedant labai nelygiu keliu. Tačiau tokia konstrukcija turėjo ir minusą – šie grotuvai labai greitai sudėvėdavo plokšteles. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie automobiliuose taip ir neprigijo.
Auto Victrola buvo parduodama tik iki 1961 metų, nors tai buvo geresnis plokštelių grotuvas. Buvo dar keli kitų kompanijų bandymai, tačiau vinilinės plokštelės automobiliuose taip ir nesurado vietos. Nors tokius grotuvus reklamavo ir garsenybės, žmonėms jie tiesiog nepatiko. Plokštelių klausymasis buvo maloniausias namie, o ne burzgiančiame automobilyje. Reikėtų paminėti ir tai, kad net per savo trumpą gyvenimą šie grotuvai nuolat gesdavo – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Chrysler ir RCA atsisakė šių projektų. Auto Mignon turėjo ir kitą bėdą – diskas sukosi per greitai, todėl garsas buvo iškraipomas. Taigi, tuometinė plokštelių kultūra, įrašus gadinantys grotuvai ir tokių įrenginių kaina lėmė, kad ši technologija automobiliuose nepaplito.
Taip pat skaitykite:
Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis minivenas;
Kaip atsirado ir išplito automobiliniai puodelių laikikliai?
Iš įvykio vietos bėgančius vairuotojus norėta tramdyti išbarstomais diskais;
10 mūsų mėgstamiausių išnykusių automobilių dizaino bruožų;
Kodėl kai kurie automobiliai anksčiau turėdavo toli ant sparnų sumontuotus veidrodėlius?
Atsarginis ratas nebūtinai turi būti po bagažu – kiti atsarginio rato vietos sprendimai;
Kodėl po variklio dangčiu dabar matome tik plastiką, o ne patį variklį?
