Tai, kad Formulės 1 bolidai yra labai saugūs, yra plačiai žinomas faktas. To neįmanoma paneigti. Net ir po labai šiurpiai atrodančių avarijų lenktynininkai savo sumaitotus bolidus palieka gana greitai ir savo jėgomis. Tačiau kartais net mažiausias kontaktas sulaužo priekinius sparnus ar pakabas. Kodėl F1 bolidai yra tokie trapūs?
Ar žinote, kad Formulės 1 bolidas vežasi gesintuvą? O kodėl prieš lenktynes bolidai apkraunami sausu ledu? Ir kaip F1 automobilių ratai po avarijų nenuskrieja šalin?
Santykinai lėtame posūkyje slystelėjęs F1 bolidas paliečia varžovą ir staiga abiejų jų lenktynės baigtos. Lūžusios pakabos ir sparnai anglies pluošto šukėmis nukloja trasą ir į ją išrieda saugos automobilis. Lenktynės iš esmės yra sustabdomos. Garsus automobilių žurnalistas Jeremy Clarksonas, kuris yra didelis F1 gerbėjas, seniai pastebėjo, kad tai nėra gerai. Pasak jo, bolidai turi būti tvirtesni, kad lenktynės galėtų būti artimesnės ir jų nesustabdytų mažiausi apsistumdymai.
Ypač lengvai lūžinėja aerodinaminiai elementai – priekiniai sparnai ir dugno detalės. Tai gali sujaukti lenktynių eigą, nes anglies pluošto atplaišos gali pradurti padangas, todėl turi būti surinktos. Tam dažniausiai reikia saugos automobilio. Lenktynininkai dažnai sako, kad net nepajuto kontakto, kuris stipriai pažeidė automobilio aerodinamiką. Yra buvę nemažai atvejų, kai bolidas buvo pažeistas ir kreivai pervažiavęs bortelius.
Toks trapumas turi įtakos lenktynių stiliui. Vairuotojai yra mažiau linkę rizikuoti, nes žino, kad kontaktas dali sumažinti jų bolido prispaudžiamąją jėgą ar visai užbaigti lenktynes. Kodėl taip yra?
Atsakymas yra gana paprastas – anglies pluošto kompozitai yra labai kieti ir nėra labai lankstūs. Na, bent jau tie, kurie yra naudojami Formulėje 1. Įprastai medžiagos išgyvena dvi deformacijos fazes. Pirmoji – elastinė deformacija – tokia, po kurios medžiaga grįžta į pirminę formą (kaip spyruoklė ar padanga). Antroji – plastinė – tokia deformacija, kuri išlieka ir pašalinus apkrovą. Labai elastingi ir labai plastiški daiktai lengvai nelūžta – vieni amortizuoja apkrovas, kiti jas sugeria.
Jei pažiūrėtumėte sulėtintą vaizdą, kaip F1 bolidas važiuoja per bortelius, pamatytumėte, kad jo priekinis ir galinis sparnai labai stipriai juda. Gali susidaryti įspūdis, kad tai yra lanksčios, elastingos konstrukcijos. Tačiau iš tikrųjų tie judesiai savo amplitude nėra tokie jau dideli. O plastiškumo anglies pluošto kompozitai beveik neturi. Taigi, ploniausios detalės lūžta, nes negali sugerti ar amortizuoti smūgių energijos.
Aišku, tuomet kyla klausimas, kodėl F1 nesirenka kitų medžiagų, nekuria geriau smūgius amortizuojančių ar sugeriančių konstrukcijų. Nes taupo svorį. Iš ko reikėtų gaminti priekinį sparną, kad šis nesulūžtų palietęs milžinišku greičiu besisukančią priešininko padangą? Storesnio anglies pluošto detalės būtų labai sunkios. Metaliniai būtų sunkūs, galėtų pažeisti priešininkų padangas, o sulankstyti vis tiek turėtų būti keičiami, nes prarastų aerodinamines savybes.
Žiūrovų matomo trapumo Formulė 1 ir Tarptautinė automobilių federacija tiesiog nelaiko problema. Priekiniai sparnai lenktynių metu keičiami gana retai. Važiuoklių lūžiai yra dar retesni ir įvyksta po smūgių, kurie yra daug didesni nei atrodo ekrane. Smūgiai, kuriuos bolidai atlaiko, yra gana stiprūs, tik kameros to neperteikia. Nors Clarksonas yra teisus – būtų įdomiau jei lenktynininkai galėtų laikytis arčiau vienas kito nebijodami, kad jų bolidai pabirs į šukes – bolidų stiprinimas nuo lūžių nėra tai, ko F1 siekia.
