Kuris skrydis yra ilgesnis – iš Frankfurto į San Paulą ar iš San Paulo į Frankfurtą? Ne vienas žmogus perskaitęs šį klausimą kilstels antakį – juk šie skrydžiai turėtų būti vienodi! Bet nėra – kelionė iš San Paulo į Stambulą trunka šiek tiek trumpiau. Tik kodėl?
Vokietija, Brazilija, jų oro uostai ar šalys tarp jų čia niekuo dėtos. Tiesiog skrydis į rytus trunka trumpiau nei į vakarus. To nepastebėsite skraidydami trumpais atstumais – skirtumas tiesiog nebus pakankamai didelis. Tačiau jei esate keliavę į kitą Atlanto pusę, tai tikriausiai atkreipė jūsų dėmesį.
Tiesą sakant, skristi niekur nereikia, kad tuo įsitikintumėte – tiesiog apsilankykite oro linijų puslapiuose. Lufthansa skaičiuoja, kad skrydis į didžiausią Brazilijos miestą trunka apie 11 valandų ir 50 minučių, o atgal – 20 minučių trumpiau. Liekant šiauriniame pusrutulyje šis efektas yra dar ryškesnis. Pavyzdžiui, skrydis Boeing 787 lėktuvu iš Frankfurto į Niujorką truks apie 8 valandas 45 minutes. Tomis pačiomis avialinijomis ir tuo pačiu lėktuvu keliaujant iš Niujorko į Frankfurtą ore reikės praleisti tik 7 valandas ir 20 minučių – beveik pusantros valandos mažiau! Tiesa, tai – vėlyvo rudens ir žiemos duomenys ir skirtumas nėra toks ryškus vasarą.
Tai kodėl skrydžiai rytų kryptimi beveik visada yra trumpesni? Kitaip tariant, kodėl į rytus skrendantis lėktuvas gali išvystyti didesnį greitį žemės atžvilgiu?
Kodėl skrydis į rytus yra trumpesnis nei į vakarus?
Tai – mūsų planetos ypatybė žinoma kaip atmosferinės sraujymės. Labai paprastai, tai – ypatingai stiprūs vėjai, tarsi šalikai keliomis juostomis supantys Žemės rutulį. Stipriausios sraujymės yra poliarinės ir subtropinės – šie oro srautai veikia abiejuose planetos pusrutuliuose. Stipriausi jie yra maždaug 9-16 km aukštyje virš jūros lygio – būtent ten, kur skraido lėktuvai. Ir, kaip jau supratote, atmosferos sraujymės visada teka iš vakarų į rytus.
Tos sraujymės yra tarsi nematomos upės Žemės atmosferoje ir lėktuvas gali į jas patekti. Skrendant į vakarus lėktuvui tenka skristi prieš srovę (prieš vėją), o tai lėktina kelionės greitį. Tuo tarpu skrendant į rytus į uodegą pučiantis vėjas padeda pasiekti didesnį greitį, trumpina kelionės laiką ir dar padeda sutaupyti degalų. Tiesą sakant, kadangi atmosferos sraujymės nėra tiesios, lėktuvai prie jų prisitaiko – kartais geriau skristi ilgesnį atstumą, bet įsilieti į sraujymę ir skristi greičiau.
O vėjas sraujymėje yra labai stiprus – dažnai viršija 92 km/val. greitį. Mokslininkai yra išmatavę ir 400 km/val. greičio sraujymę. Tiesa, sraujymės kartais nutrūksta ir vėl susijungia – pagauti ilgą vientisą oro srovę pavyksta ne visada.
Minėtuose pavyzdžiuose sraujymės sutaupo nuo maždaug 20 minučių iki pusantros valandos. Tačiau kai 1952 metais Pan Am nusprendė pirmą kartą sąmoningai panaudoti sraujymę, kelionė iš Tokijo į Honolulu sutrumpėjo nuo 18 iki 11,5 val. Ir dabar komerciniai lėktuvai tai daro nuolat – 2020-aisiais metais net keli iš Niujorko į Londoną skridę orlaiviai išvystė didesnį nei 1200 km/val. greitį žemės atžvilgiu (greitis ore, žinoma, buvo žymiai mažesnis).
Žinoma, geriausiai atmosferos sraujymėmis pasinaudoja tie lėktuvai, kurie kyla ir leidžiasi tame pačiame pusrutulyje. Būtent dėl to šis efektas skrendant iš San Paulo į Frankfurtą ir nėra toks stiprus – lėktuvas sraujymes kerta įstrižai ir negali jomis gerai pasinaudoti.
Jei dar negirdėjote, Nodum.lt turi tinklalaidę – pirmojoje Pirmadienio Mazgo dalyje pasakoju apie neįprastus su technika susijus dalykus, kuriuos pastebėjau Brazilijoje:
Beje, atmosferos sraujymės gali sukelti ir problemų – tose zonose pilotai turi tikėtis stipresnės turbulencijos.
Kodėl sraujymės visada teka iš vakarų į rytus?
Apie tai, kad Žemės atmosferoje gali veikti dėsningos, nuolatinės srovės buvo kalbama dar 19 amžiaus pradžioje, kai į tokį aukštį dar niekas nekilo. Tiesiog tokie stiprūs nuolatiniai oro srautai padeda paaiškinti dėsningą audrų judėjimą. 1883 metais Indonezijoje išsiveržė Krakatao ugnikalnis ir mokslininkai stebėjo, kaip tvarkingai ir kryptingai šio ugnikalnio dūmai bei pelenai keliauja į rytus. Trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje japonų meteorologas Wasaburo Oishi atliko eksperimentus su balionais ir aprašė tai, ką dabar vadiname atmosferos sraujymėmis. Jų egzistavimą galutinai patvirtino 1933 metais aplink pasaulį skridęs amerikiečių pilotas Wiley Postas.
Dabar apie atmosferos sraujymes žinome nemažai ir turime galybę įrankių jas tyrinėti. Jau žinome ir priežastį, kodėl sraujymės visada keliauja iš vakarų į rytus.
Šį fenomeną sukelia du reiškiniai – Saulės mums dovanojama šiluma ir Koriolio efektas. Supaprastintai abi šias atmosferos sraujymių tekėjimo priežastis galima apibendrinti taip – Žemė yra apvali ir sukasi aplink Saulę, o iš to kylantys reiškiniai kuria kryptingus stiprius oro srautus iš vakarų į rytus.
Iš mūsų perspektyvos, Saulė teka iš rytų. Kitaip tariant, diena rytuose išaušta anksčiau ir temperatūra pirmiausia pradeda kilti ten. Naktinis oras yra vėsesnis ir tankesnis, todėl susidūręs su šiltu oru jis keliauja į tą retesnio oro pusę. Tuo tarpu Korolio efektas, kurį sukelia Žemės sukimasis aplink savo ašį, tarsi vairuoja tuos oro srautus, sudarydamas upes primenančias sraujymes.
Tai – žiaurus supaprastinimas, nuo kurio meteorologus supykintų. Tačiau mums šiame straipsnyje pakanka prisiminti tai, kad lėktuvai į rytus keliauja greičiau, nes gali pasigauti greitas atmosferos sraujymes, kurios susidaro dėl Žemės sukimosi ir Saulės šildomo oro šviesiojoje planetos pusėje.
