Žalvaris – jau tūkstančius metų naudojamas metalas. Jis toli gražu nėra pigus – plienas yra gerokai pigesnis. Tačiau šovinių tūtelės vis tiek įprastai gaminamos iš žalvario. Kodėl?

Daugelį šovinių sudaro kulka (arba sviedinys, nors šiame straipsnyje kalbėsime apie rankinių ginklų šovinius), parakas, kapsulė ir viską kartu laikanti tūtelė. Tūtelės dažnai yra savotiškai gražios – blizga kone auksine poliruoto žalvario spalva. Ir tai atrodo nelogiška, nes žalvaris yra brangus, o daugelis tūtelių nėra perdirbamos.

Glock 17 su standartine dėtuve ir blizgančiu šoviniu joje. (AnelGTR, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Beje, ar žinote, kuo skiriasi dėtuvė nuo apkabos? Ir kad populiarusis pistoletas Glock 17 buvo pirmasis Gastono Glocko sukurtas ginklas? Tuo tarpu Beretta U22 Neos ir Volkswagen Golf turi šį tą bendro – juos vienija Giorgetto Giugiaro.

Šiek tiek istorijos

Šovinio išradimas stipriai palengvina šaunamųjų ginklų naudojimą. Tikriausiai filmuose esate matę, kaip buvo užtaisomos muškietos – parakas, kamšalas, šovinys buvo dedami atskirai.

Pirmieji integruoti šoviniai pasirodė 1808 metais – tai buvo šveicaro Jeano Samuelio Pauly išradimas. Pauly į popierinę arba žalvarinę tūtelę subėrė gyvsidabrio fulminatą, paraką ir įgrūdo apvalią kulką. Fulminatas buvo skirtas parakui įžiebti. Pauly ėmėsi tobulinti savo dizainą, bet ši idėja sudomino ir kitus ginklininkus. 1836 metais prancūzas Casimiras Lefaucheux sukūrė tai, ką dabar laikytume daugmaž moderniu šoviniu.

19-o amžiaus šoviniai su žalvarinėmis tūtelėmis. (Commander Zulu, Wikimedia)

Prireikė kelių dešimtmečių, kad integruoti šoviniai paplistų, tačiau buvo keli įvykiai, kurie senamadiškai užtaisomus šautuvus nustūmė į istorijos puslapius. 1861-1865 metais vykusiame JAV pilietiniame kare buvo naudojami ir tokie, ir tokie ginklai, tačiau visi matė, kad į šautuvą įstatyti šovinį galima daug greičiau nei atskirai supilti paraką, ir įgrūsti kulką. 1867 metais Britų karo biuras priėmė sprendimą pereiti prie metalinių šovinių savo 1853-ųjų Enfield šautuvams. Muškietų amžius taip atėjo prie pabaigos, o pramonė greitai prisitaikė ir ištobulino ginklus bei šovinius.

Beje, tas britiškas šovinys – Eley–Boxer dizainas – turėjo keistą trūkumą. Jo tūtelė buvo pagaminta į spiralę sukant ploną žalvario atraižą. Kartais ginklo viduje ji išsivyniodavo ir užkirsdavo šautuvo mechanizmą. Tačiau netrukus buvo pereita prie tūtelių gamybos iš žalvario skardos diskų, kuriuos mašinos tempia ir formuoja iki idealios cilindro formos.

Šūvis iš 19-ojo amžiaus Enfield. (U.S. Navy, Wikimedia)

Kodėl šovinių tūtelės yra žalvarinės?

Žalvaris – tai vario ir cinko lydinys. Šiais laikais į jį dažnai įterpiama ir kitų metalų – egzistuoja daug skirtingų žalvario receptų, leidžiančių pritaikyti lydinį prie konkrečios funkcijos. Jis naudojamas labai plačiai – greičiausiai ir jūsų namų vamzdynuose rastume žalvarinių detalių. Nuo seno žalvaris naudojamas ir juvelyrikoje, interjero dekore. Pramonėje dažnai naudojamos žalvarinės įvorės, o orkestruose groja žalvario instrumentai. Žalvaris yra gražus metalas ir dažnai jo pasirinkimą lemia būtent išvaizda, todėl kaina nėra didelė problema. Ypač juvelyrikoje – žalvaris vis tiek yra daug pigesnis už, tarkim, auksą.

Šovinio sandara: 1 – kulka, 2 – tūtelė, 3 – parakas (ar panaši medžiaga), 4 – briauna, 5 – kapsulė. (Girx, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tačiau už plieną žalvaris ir sunkesnis, ir brangesnis. Nors dažnai bent jau teoriškai šovinio tūtelę galima panaudoti dar kartą, dažniausiai niekas nesivargina. Šaudyklose jos surenkamos ir parduodamos perdirbimui. Tai kodėl tūtelės gaminamos iš brangesnio ir sunkesnio žalvario, kai plieno skardos turime apsčiai?

Žalvarinės šovinių tūtelės turi keletą privalumų. Visų pirma, jos yra atsparesnės aplinkos poveikiui – jų taip lengvai nepuola korozija. Tai yra labai svarbu, nes amunicija turi išlikti veiksminga kiek įmanoma ilgiau ir dažnai nėra saugoma laboratoriškai idealiomis sąlygomis.

Tuščios 7,62 mm tūtelės. (Ben Shread, Wikimedia)

Antra, žalvaris yra slidus. Šis metalas ne veltui naudojamas įvorių ir guolių gamyboje – jis pasižymi mažu trinties koeficientu. Dėl to žalvarinės tūtelės greitai nesudėvi plieninių ginklo dalių.

Trečia, žalvaris yra lengvai apdirbamas. Žalvaris apdirbamas kietėja, bet gali būti lengvai suminkštinamas karščiu. Tai yra pakankamai minkštas metalas, todėl su juo dirbti yra pakankamai lengva. Be to, tai palengvina ir pakartotinį tūtelių užtaisymą ar perdirbimą. Tuo pačiu žalvaris yra pakankamai tvirtas – tegul ir ne toks tvirtas, kaip plienas, bet ginkle išlaiko besiplečiančių dujų slėgį. Todėl žalvaris nuo seno yra pagrindinis metalas šovinių tūtelių gamybai.

Blizgūs ir savotiškai gražūs šoviniai. (Bobbfwed, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Galiausiai, reikia paminėti, kad ne visos tūtelės yra žalvarinės. Šratinių šautuvų tūtelės dažnai gaminamos iš polimero – jos įprastai yra plastikinės, nors turi metalinį (vėl – dažnai žalvarinį) galą. Patys seniausi šoviniai buvo popieriniai, o ir dabar tokių dar yra. Egzistuoja ir aliumininių tūtelių, nors jos yra retos. O sovietai/rusai bei kinai iš tikrųjų kai kurias tūteles gamina iš plieno, nes taip tiesiog pigiau, nors korozija tampa tikra problema. Dabar jau yra ir šovinių, kurie tūtelių neturi apskritai.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia