Kirvis yra vienas iš pirmųjų žmonių išrastų įrankių. Archeologai iki šiol tyrinėja dar akmens amžiuje sukurtus kirvius. Kelis tūkstančius metų žmonija tobulino kirvius, todėl dabar jie yra pakankamai specializuoti. Pavyzdžiui, staliaus kirviai yra kitokie nei tie, kuriais kertami medžiai, kapojamos malkos ar genėjami krūmai. Bet kuo jie ypatingi?
Daugeliui žmonių kirvis yra kirvis. Būna didelių ir mažų kirvių, tačiau neskaitant dydžio jie visi yra vienodi, taip? Visiškai ne. Kirvių rūšių yra tiek daug, kad visas jas aprašyti galima tik pakankamai storose knygose. Ir staliaus kirvis yra pakankamai neblogas pavyzdys – nors atrodo kaip paprastas kirvis, iš tikrųjų šis įrankis pasižymi daugybe įdomių dizaino detalių.
Jums labiausiai pažįstamas paprastas bendros paskirties kirvis. Tai – daugiafunkcinis įrankis, kuris, kaip ir visi daugiafunkciniai įrankiai, atlieka daugybę darbų, bet nėra idealus nei vienam. Tokie kirviai gali būti naudojami genėjimui, malkų skaldymui ir net mažų medelių ar krūmų kirtimui. Stalių kirviai nuo jų skiriasi ir savo ašmenų geometrija, ir galvos forma, ir net metalurgija.
Visų pirma, skaldymui ir medžių kirtimui skirti kirviai nėra tinkami kalti vinims ar metaliniams pleištams. Tai nustebins ne vieną šių įrankių gerai nepažįstantį žmogų, bet jei įsigysite naują miškininko kirvį, jo instrukcijose rasite perspėjimą, kad vinių jo pentimi (bukuoju galu) kalti negalima. Taip yra dėl to, kad tokių kirvių galvos yra pagamintos iš labai kieto plieno. Smūgis į kitą kietą metalinį daiktą gali perskelti kirvio pentį arba atitrūkęs metalo gabalėlis gali sprygtelti į naudotojo akį. Miškininko kirvių pentys yra skirtos medinių ar plastikinių pleištų kalimui į pjaunamo medžio kamieną ar medinių kuolų kalimui į žemę.
Tiesa, kai kurie modernūs bendros paskirties kirviai ir maži kirvukai, kuriuos žmonės naudoja sodybose, dažnai turi kalimui pritaikytas pentis.
Tuo tarpu staliaus kirvio pentis visada yra pritaikyta vinių kalimui. Gamintojas pasirūpina, kad šios kirvio dalies metalas būtų pakankamai elastingas ir pentis savo savybėmis bei forma primintų įprastą plaktuką. Modernaus staliaus kirvio galva kartais gali turėti ir integruotą viniatraukį.
Miškininko kirvis turi skaldymui pritaikytą galvą – ji pasižymi ryškia pleišto forma. Tai padeda efektyviau kapoti malkas ir neleidžia kirviui įstrigti užsispyrusioje medienoje. Tuo tarpu staliaus kirvio galva prie ašmenų yra žymiai plonesnė, neturi tokios ryškios pleišto formos, nes tai suteikia tikslumo ir, kai to reikia, leidžia vienu kirčiu giliau prasiskverbti į medieną.
Staliaus kirvio galvos forma ypatinga ne tik savo ašmenų geometrija. Kadangi šiais įrankiais atliekami tikslesni darbai, meistras kirvį dažnai laiko visai prie pat galvos. Taigi, galvos forma yra tam pritaikyta, kad kirvį būtų patogu naudoti ir tada, kai ranka yra visai šalia galvos.
Galiausiai, staliaus kirviai dažnai būna mažesni ir lengvesni. Jie yra skirti tikslesniems darbams – rąstų tašymui, skulptūrų drožimui, lauko baldų dailinimui ir taip toliau. Kadaise namo statyba be kirvio buvo apskritai neįsivaizduojama. Tokiems darbams įprastai nereikalinga sunki kirvio galva ar ilga rankena. Kadangi staliaus kirvio galva yra optimizuota tikslumui, idealus aštrumas jai yra svarbesnis nei kapojimo įrankiams. Nors, žinoma, visada smagiau dirbti su labai aštriais įrankiais, nepriklausomai nuo to, ar kapojamos malkos, ar tašomas rąstas pirtelei.
Staliaus kirvis, kaip ir daugelis tokių įrankių, dabar yra pakankamai retas daiktas. Elektriniai įrankiai savo efektyvumu senuosius rankinius įrankius jau seniai stumia į istorijos puslapius. Tačiau vis tiek įdomu žinoti, kaip gerai senųjų įrankių kūrėjai kūrėjai per šimtus ar net tūkstančius metų apgalvojo ir ištobulino kiekvieną detalę.