Neperšaunamos liemenės seniai nebėra kažkokia mistika. Taip, kulkos lekia didžiuliu greičiu, bet jos yra labai lengvos, todėl kompozitinės pluoštinės medžiagos gali jas sulaikyti. Bet ar žinote, kad net ir šilkinė nosinaitė švarko kišenėje kartais gali apsaugoti nuo kulkos?
Kevlaras yra labai stiprus sintetinis pluoštas, iš kurio audžiami audiniai neperšaunamoms liemenėms, šalmams ir kitiems daiktams. Kevlaro pluoštas yra labai smulkus. Kaip šilkas.
Šilkas – tai natūralus baltyminis pluoštas, kuriuo lervos susisuka į kokonus. Žmonės seniai išmoko išvynioti šilkverpio lervą ir pavogti jos siūlus (lerva, aišku, to proceso metu žūsta). Natūralaus šilko audiniai yra labai ploni ir lengvi. Iš šilko gaminami dekoratyvūs šaliai, kaklaraiščiai, nosinaitės, pirštinės, patalynė, bet ir kur kas rimtesni daiktai, kaip parašiutai. Šilkas yra vienas iš tvirčiausių natūralių pluoštų.
Netyčia neperšaunama nosinaitė
Žinote tą dekoratyvią nosinaitę kostiuminio švarko kišenėje, kartais vadinamą fantazija? Šis aksesuaras, visiškai neskirtas nosiai nusišluostyti, dažnai yra gaminamas iš šilko ir turi gilią ir gana įdomią istoriją. Tačiau 1887 metais išspausdintas straipsnis „Šilko nepralaidumumas kulkoms“ yra ne apie stilių ar madą.
Tą straipsnį parašė labai garsus amerikiečių gydytojas Georgeas Goodfellow. Kadangi jis dirbo Arizonoje, vadinamuosiuose Senuosiuose Vakaruose, didelę jo darbo dalį užėmė šautinių žaizdų gydymas. Georgeas Goodfellow yra laikomas vienu pirmųjų civilių traumatologu-chirurgu. Ir jo indėlis į chirurgiją apskritai yra labai reikšmingas.
1881 metais į Tombstouno miestelį Arizonoje atvyko garsus lošėjas kortomis ir dvikovų revolveriais meistras Charlie Stormsas. Netrukus jis įsivėlė į konfliktą su kitu lošėju, kaubojumi Luke Shortu. Tai nebuvo dvikova, o veikiau kvailas kivirčas. Stormsui jis baigėsi blogai – nors jis pirmas išsitraukė ginklą, Shortas prispaudė savo Colt prie priešininko krūtinės ir paleido šūvį. Stormsui krentant žemyn, Shortas iššovė dar kartą. Vėliau teisme buvo suskaičiuota, kad Stormsas sugėrė net tris šūvius. Shortui, aišku, jokia bausmė nebuvo skirta – sveiki atvykę į Laukinius Vakarus.
Gydytojas Goodfellow nieko negalėjo padėti Stormsui, bet kūno apžiūros metu pastebėjo, kad viena kulka liko įstrigusi šilkinėje nosinaitėje. Tai jį suintrigavo ir jis ėmė eksperimentuoti su šilku. Jis suskaičiavo, kad 18-30 sluoksnių šilko gali sulaikyti kulką. Akivaizdu, kad bent kartais tiek sluoksnių nereikia – Stormso nosinaitė nebuvo perlenkta tiek daug kartų.
Tiesa, reikia pabrėžti, kad šilkinės nosinaitės prieš šiuolaikines kulkas būtų bejėgės – dabar naudojamas kitoks parakas.
Lenkų šilkinės liemenės
Kariai nuo seniausių laikų naudoja šarvus. Kai paplito šaunamieji ginklai, tie šarvai keitėsi, bet tikros geros neperšaunamos liemenės ilgai nebuvo. Juk su šarvais neisi, pavyzdžiui, į parduotuvę. Bet tas minėtas Goodfellow straipsnis suintrigavo žmones – negi įmanoma sukurti praktišką apdarą, kuris galėtų sulaikyti kulką ir tilptų po paltu?
Lenkų kunigas Kazimierzas Żegleńas, į JAV persikėlęs 1890 metais, kurį laiką eksperimentavo su įvairiais audiniais, bandydamas sukurti praktišką ir lengvą neperšaunamą apdarą. Żegleńas kūrė sluoksniuotą audinį su plieno dalelėmis, kerpėmis ir plaukais – tas išradimas buvo iš dalies veiksmingas, bet nepraktiškas. Vėliau Żegleńas perskaitė Goodfellow straipsnį ir suprato, kad atsakymas – šilkas.
Żegleńas sukūrė daugiasluoksnę neperšaunamą šilkinę liemenę. Tai buvo įspūdingas, kone magiškas išradimas, nes šilkas dažnai matomas kaip gana delikatus audinys, nors yra labai tvirtas. Żegleńas 1897 metais jau demonstravo savo audinio savybes Čikagoje. Tais pačiais metais jis jau kalbėjosi su kitu lenkų išradėju Janu Szczepaniku, kuris, be kitų savo išradimų, pasižymėjo ir audimo technologijose.
Szczepanikas apskritai dažnai vadinamas Lenkijos Edisonu, nes savo biografijoje turi daugiau nei penkias dešimtis įvairiausių išradimų, įskaitant ir audimo staklių patobulinimus. Jis gerokai patobulino Żegleńo neperšaunamą audinį ir sukūrė savo neperšaunamą liemenę.
Żegleńas laikomas pirmuoju neperšaunamos liemenės išradėju, bet Szczepaniko vardas visada minimas greta. Ir ne šiaip – jo liemenes nešiojo ir gangsteriai, ir valstybių vadovai.
Pranciškus Ferdinandas Habsburgas, kurio nužudymas 1914 metais tapo Pirmojo pasaulinio karo pradžios sėkla, irgi turėjo šilkinę neperšaunamą liemenę. Tyrimai rodo, kad jo liemenė būtų pajėgusi sulaikyti pistoleto kulką, tačiau Austrijos-Vengrijos erchercogo liemenė lemtingą dieną buvo namuose ir jis buvo nušautas į kaklą.
Šilkinės neperšaunamos liemenės buvo labai brangios ir buvo bevertės prieš didesnio kalibro ginklus, todėl itin plačiai nepaplito. Vėliau kariai nešiojo plieno plokšteles, o dar vėliau pasirodė Kevlaro liemenės. Bet įdomu žinoti, kad prieš visą tai kulkas gaudė natūrali ir pakankamai prabangi medžiaga – šilkas.
