Leopard 2, Challenger 2, M1 Abrams, C1 Ariete, Leclerc – visos šios mašinos vadinamos pagrindiniais kovos tankais. Tačiau skaitydami knygas apie istoriją mes matome lengvuosius, vidutinius ir sunkiuosius tankus. Kodėl šios mašinos nebėra skirstomos pagal svorį? Ką apskritai nurodo pagrindinių kovos tankų kategorijos pavadinimas?
Ar žinote, kodėl beveik visi tankai turi gale sumontuotus variklius? O tai, kad švediškas pagrindinis kovos tankas Strv 103 net neturi bokštelio?
Ginklų klasifikacija yra svarbi, nes ji palengvina sprendimų priėmimą. Galima numatyti algoritmus, kurie leidžia pagal aplinkybes greitai nuspręsti, kur kokią techniką siųsti. Anksčiau plačiai naudotas skirstymas į svorio klases leido pajėgoms efektyviau planuoti logistiką. Tuo tarpu skirstymas pagal funkciją ar specializaciją, leidžia greitai nuspręsti, kokius ginklus siųsti į skirtingus fronto sektorius. Trumpai tariant, tankų ir ginkluotės apskritai klasifikavimas yra svarbus.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tankai tik pasirodė mūšyje, jie buvo skirstomi pagal svorį. Britų Mark I buvo vadinamas sunkiuoju (svėrė apie 28 tonas), Renault FT, kokių vėliau turėjo ir Lietuva, buvo laikomas lengvuoju (apie 7 tonos). Ribos tarp skirtingų kategorijų vis buvo perstumdomos, nes keitėsi logistikos galimybės ir tankų konstrukcija.
Antrajame pasauliniame kare JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija, Italija irgi skirstė tankus pagal svorį. Tiesa, skirtingai. Vokiškas Panzerkampfwagen V Panther buvo vadinamas vidutiniu, nors svėrė 45 tonas. Tuo tarpu amerikietiškas M26 Pershing, sveriantis apie 42 tonas, sovietinis KV-1, sveriantis 45 tonas, savo pajėgose buvo laikomi sunkiaisiais.
Jungtinės Karalystės tankai jau tada buvo skirstomi pagal funkciją, nors ten dar buvo lengvųjų ir vidutinių tankų. Pavyzdžiui, Matilda, Valentine bei Churchill buvo pėstininkų tankai. Šios kategorijos mašinos, kaip aišku iš pavadinimo, judėjo kartu su pėstininkais, todėl joms nereikėjo labai aukšto maksimalaus greičio. Dėl to pėstininkų tankai galėjo būti storiau šarvuoti ir sunkesni. Tuo tarpu kreiseriai arba kavalerijos tankai, kaip Cromwell, Crusader, Comet, buvo daug greitesni, bet silpniau šarvuoti.
Atkreipkite dėmesį, kiek daug tankų jau paminėta, nors kalbėjome apie gana trumpą laikotarpį. Vienu metu Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Jungtinės Karalystės pajėgos naudojo Matilda I ir II, Valentine, Churchill, Comet, Challenger, Cromwell, Cavalier, Crusader, Covenanter ir daug kitų tankų – tai nėra nei pusė viso sąrašo. Karo reikmėms visos dalyvavusios šalys mobilizavo savo pramonę ir gamino viską, ką tik galėjo panaudoti pergalei. Tačiau nusistovėjus karo dulkėms buvo aišku, kad išlaikyti tokią tankų įvairovę būtų beprotiškai sunku ir brangu. Be to, pati karyba sparčiai keitėsi ir specializuoti tankai nebeatrodė kaip efektyviausias būdas veržtis pro priešo linijas.
Taip pat pastebėkite, kad tankų skirstymas į kategorijas nebuvo universalus – skirtingos šalys šarvuotą techniką skirstė skirtingai.
Pagrindinis kovos tankas
Jei dabar pažvelgtumėte į Jungtinės Karalystės arsenalą, jame rastumėte vieną tanko tipą – Challenger 2 (kuris, beje, keistai tebeturi graižtvinį pabūklą). Daugelis šalių naudoja vieno-dviejų tipų tankus, nes standartizacija stipriai palengvina mokymus, techninę priežiūrą ir logistiką. Klasifikacija pagal svorį ar užduotis neturi prasmės, kai turi vieną tanką arba visi turimi tankai sveria daugmaž vienodai (bent jau iš logistikos priemonių perspektyvos) ir yra naudojami tose pačiose taktikose.
Nors Antrojo pasaulinio karo metu egzistavo kelios tankų kategorijos ir labai daug skirtingų modelių, didžiausias dėmesys įprastai buvo skiriamas vidutiniams tankams. Sovietams T-34 buvo daug svarbesnis nei, tarkim, IS-2, Amerikiečiai pasikliovė M4 Sherman paslaugomis, o vokiečiai sėkmę siejo su Panzerkampfwagen IV ir Panther, o ne Tiger. Buvo suprantama, kad vidutinis tankas yra labai vertingas ginklas, nes yra labai mobilus, bet gali atlikti ir pėstininkų paramos funkcijas.
Aukščiau minėta, kad britiški pėstininkų paramos tankai buvo lėtesni, bet geriau šarvuoti, o kreiseriai – greitesni, be ne taip gerai apsaugoti. Tai rodo, kad mechanika vertė ieškoti kompromisų. Tačiau technologijos vystėsi. Britai 1943-1945 metais išvystė pakankamai universalų tanką Centurion, kuris tapo JK šarvuotųjų pajėgų stuburu. Kitų tankų nebuvo iš karto atsisakyta, bet universalaus tanko idėja jau buvo pradėta įgyvendinti.
Sovietai Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos sukūrė T-44. Tai – T-34 konstrukcijos pėdomis sekantis, bet geriau šarvuotas ir geresnę važiuoklę turintis tankas. Karui pasibaigus, sovietai analizavo T-34 sėkmės istorijas bei T-44 projektą ir galiausiai sukūrė T-54. Varšuvos pakto dokumentuose T-54/55 buvo vadinami vidutiniais tankais, bet pagal savo universalumą jie jau atitiktų pagrindinio kovos tanko apibrėžimą.
1950 metais JAV skirstymas pagal svorį pakeistas skirstymu pagal pabūklo kalibrą. 1951 metais tarnybą pradėjęs M47 Patton ir po metų jį sekęs M48 Patton buvo priskiriami 90 mm kategorijai. Patton irgi sudarė JAV šarvuotųjų pajėgų stuburą.
Kitaip tariant, stipriausios pasaulio ginkluotosios pajėgos netrukus po Antrojo pasaulinio karo ėmė koncentruoti tankams priskiriamas funkcijas. Tai dar labiau išryškėjo septintajame dešimtmetyje, kai pagrindinio kovos tanko terminas JAV tapo oficialiu. Netrukus pagrindinio kovos tanko koncepcija buvo priimta ir kitose šalyse. 1967 metais tarnybą pradėjęs britų Chieftain tapo pirmuoju tanku, sukurtu konkrečiai pagal universalaus modernaus pagrindinio kovos tanko principus.
Reikia pasakyti, kad pagrindinio kovos tanko terminas atgaline data buvo pritaikytas ir istorinėms mašinoms apibūdinti. Pavyzdžiui, minėti Centurion, T-54, Patton ir T-55 priskiriami pirmos kartos pagrindiniams kovos tankams, nors savo laiku taip ir nebuvo vadinti. Sovietų T-62, pradėjęs tarnybą 1961 metais, gimtojoje šalyje buvo vadinamas vidutiniu tanku, o NATO – pagrindiniu kovos tanku.
Keli pavyzdžiai: antros kartos pagrindiniais kovos tankais vadinami ir Leopard 1, Strv 103, AMX-30E, T-62 bei T-72. Trečiajai kartai priskiriami M1 Abrams, Leopard 2, Leclerc, C1 Ariete, Challenger 2, T-80, T-90. Ketvirtosios pagrindinių kovos tankų kartos atstovais laikomi japoniškas Type 10, korėjietiškas K2 Black Panther, vokiškas Panther KF51, rusiškas T-14 Armata.
Taigi, pagrindinis kovos tankas yra toks, kuris gali atlikti įvairias tankams priskiriamas funkcijas. Tai yra tarsi kategorija, panaikinusi kitas kategorijas, nes daugelis šalių nebeturi specializuotų ar lengvesnių-sunkesnių tankų. Kam JAV vadinti M1 Abrams sunkiuoju, jei šalis neturi lengvųjų tankų? Pagrindiniai kovos tankai tapo įmanomi, nes šiuolaikiniai varikliai, transmisijos ir važiuoklės net ir storai šarvuotam tankui gali suteikti daug mobilumo, o ir logistikos sistemos (lėktuvai, sunkvežimiai) gali susidoroti su tokiu svoriu. Mažų tankų funkcijas perėmė pėstininkų kovos mašinos ir panašūs ginklai.
Bet ką reiškia tas pavadinimas? Na, pagrindinis apibūdina tai, kad šios mašinos atlieka visas tankams priskiriamas funkcijas (sinonimiškai pagrindiniai kovos tankai vadinami universaliais tankais). Na, o žodis kovos pridedamas siekiant atskirti inžinerinę techniką ir kitas mašinas, dažnai kuriamas ant tų pačių platformų.
