Skandalingas Mistral – kaip Prancūzija Rusijai vos nepardavė karo laivų

NATO įkurta 1949 metais. Pirmaisiais aljanso nariais tapo Belgija, Kanada, Danija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Prancūzija. NATO buvo sukurta daugiausia Sovietų Sąjungos karinėms grėsmėms atremti. Tačiau 21-ame amžiuje Prancūzija tai, regis, pamiršo ir sutiko Rusijai pastatyti porą amfibinėms atakoms skirtų karo laivų.

Pasibaigus Šaltajam Karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai šalims Vakarų Europoje atrodė, kad ilgalaikė konstruktyvi taika Senajame Žemyne yra įmanoma. Tuo tarpu mūsų kraštuose tokių iliuzijų nebuvo nei prieš 2022-ųjų vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, nei prieš 2014-uosius, kai Rusija pradėjo plėšyti Ukrainą ir de facto įvykdė Krymo aneksiją. Labai geros nuomonės apie mešką rytuose nebuvome ir 2008 metais, kai Rusija užpuolė Sakartvelą. Vidurio ir Rytų Europoje Rusijos grėsmė niekada nebuvo pamiršta. Todėl 2009 metais pasigirdusios kalbos apie Prancūzijos ketinimus statyti modernius karo laivus Rusijai buvo mažų mažiausiai šokiruojančios.

Mistral – 199 metrai plieno krantų puolimui

Mistral – tai amfibinio puolimo (desanto) karinių laivų klasė. Mistral laivo koncepcijos kūrimas prasidėjo dar 20 amžiaus pabaigoje. Prancūzija norėjo pajėgaus didelio laivo, kuris leistų vykdyti operacijas pakrantėse įvairiomis ginklų sistemomis. Svarbiausia – Prancūzija norėjo laivo, kuris praverstų NATO ir Europos Sąjungos operacijose.

Mistral, pirmasis klasės laivas, į vandenį buvo nuleistas 2003 metais, o tarnybą Prancūzijos kariniame jūrų laivyne pradėjo 2005-aisais. Paskui jį į vandenį keliavo kiti du klasės laivai – Tonnerre tarnybą pradėjo 2006 metais, Dixmude – 2012-aisiais.

Mistral – tai 199 metrų ilgio amfibinių atakų laivai. Tokio laivo karinių mašinų skyriuje, kurio plotas – 2650 kvadratinių metrų, gali būti 40 tankų arba mišri 70 įvairių šarvuotų mašinų grupė. Mistral į operacijas taip pat gali pasiimti 16 sunkiųjų arba 35 lengvuosius sraigtasparnius – šie laivai apskritai dažnai vadinami sraigtasparnių nešėjais. Šlapiame angare įprasti yra keturi desanto laivai. Priklausomai nuo vykdomų užduočių, Mistral kajutėse gali gyventi 450 karių (dvigubai daugiau, jei to labai reikia trumpoms misijoms), viduje yra ir 69 vietų ligoninė. Mistral klasės laivas išvysto maksimalų 18,8 mazgų (35 km/val.) greitį ir be degalų papildymo skubėdamas gali nuplaukti 10,8 tūkstančius kilometrų (jei plauks lėčiau – ir 19,8 tūkstančius).

Mistral su visais savo tankais ir sraigtasparniais būtų patrauklus taikinys, todėl šios klasės laivai yra ginkluoti. Čia yra pora priešlėktuvinių raketų sistemų Simbad, du 20 mm ir du 30 mm automatiniai ginklai, du šešiavamzdžiai 7,62 mm M134 ir keturi 12,7 mm M2HB Browning kulkosvaidžiai. Aišku, Mistral į misijas plauktų ne vienas – šalia visada būtų pajėgių, gerai ginkluotų karo laivų.

Mistral laivai iš esmės yra karinės bazės ant vandens. Jis, su atitinkama palyda, gali priplaukti prie kranto ir ten su mažesnių desantinių laivų pagalba išlaipinti tankus ar kitą šarvuotąją techniką. Mistral veikia ir kaip kovinių sraigtasparnių bazė.

Rusija perka Mistral

Prancūzija nuo pat pradžių manė, kad Mistral yra neblogas pasiūlymas eksporto rinkoms. Laivų pardavimas kitoms šalims padeda susigrąžinti bent dalį į programą investuotų lėšų. Tačiau dabar keista ir pagalvoti, kad NATO šalis galėjo svarstyti tokio laivo pardavimą Rusijai.

Pirmieji apie galimybę įsigyti kelis Mistral laivus 2009 metais prakalbo rusų generolai. Po ilgų derybų 2010-ųjų metų gruodį buvo pasiektas preliminarus susitarimas – Rusija užsakė du Mistral klasės laivus – pirmąjį už 720 milijonų eurų, antrąjį – už 650 milijonų. Rusija netrukus sumokėjo avansą ir 2011 metais tai tapo oficialu – bent du Mistral tarnaus Rusijos laivyne. Rusija ketino įsigyti dar porą ir norėjo, kad jie būtų statomi Rusijoje.

Laivai yra ne gaminami, o statomi, ir statybos užtrunka. Buvo planuojama, kad pirmasis Mistral klasės laivas bus užbaigtas 2014-ųjų pabaigoje – 2015-ųjų pradžioje. Šios žinios sukėlė labai neigiamas reakcijas tarp Prancūzijos sąjungininkų.

Tai, kad Mistral pardavimą Rusijai kritikavo Lietuva, tikriausiai nestebina. Tais pačiais 2011 metais Krašto gynybos ministrė Rasa Juknevičienė lankėsi Prancūzijoje, kur kalbėjosi apie oro policijos misijos pratęsimą. Lietuva ir Prancūzija visai šviežiai, 2009 m., buvo pasirašiusios strateginės partnerystės susitarimą. Kai Mistral pardavimas Rusijai tapo faktu, prisiminimas apie aukštyn kojomis (kitaip tariant, aukštyn raudona) pakabintos Lietuvos trispalvės fone pasirašytą strateginės partnerystės susitarimą atrodė juokingai.

Mistral pardavimas piktino ne tik Lietuvą, Latviją bei Estiją, bet ir kitas Prancūzijos karines sąjungininkes. Įskaitant JAV, kurioje pasigirdo raginimai NATO neparduoti galingos ginkluotės Rusijai. Dar 2010-ųjų pradžioje (tai yra, prieš galutinės sutarties pasirašymą) Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Robertas Gatesas sakė, kad yra susirūpinęs dėl tokio masto ginkluotės sandorių, bet JAV negali jų stabdyti. Prancūzija nedarė nieko nelegalaus ir nuolat kartojo, kad yra įsipareigojusi remti visų aljanso narių saugumą.

Tiesa yra ta, kad tuo metu Prancūzija didžiausia grėsme saugumui laikė islamo ekstremistus, o ne Rusiją. Iš Vakarų Europos perspektyvos, šis sandoris nebuvo toks jau kvailas. Juk 2011 metais Angela Merkel kartu su Dmitrijumi Medvevu kartu atidarė Nord Stream 1 dujotiekį – su Rusija galima daryti verslą! Sarkazmas ir komedija.

Ir pašėlęs traukinys riedėjo toliau. Įdomu, kad ir Rusijoje bei Prancūzijoje būta daug šiuo sandoriu nepatenkintų balsų. Rusai vienas per kitą klausė, kodėl Rusija reikalingų laivų nestato pati, o ministro pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas 2013 metais netgi teigė, kad Mistral laivai netinka Rusijos klimatui (tai, aišku, yra nesąmonė). Tuo tarpu kai kurie prancūzų politikai klausė, kodėl NATO narė apskritai Rusijai parduoda tokias ginkluotės sistemas – ar tai nėra kvailystė? Šios diskusijos paaštrėjo, kai 2011 metais dar vykstant deryboms Rusija ėmė prašyti technologijų, kurias NATO laiko jautriomis (tai yra, slaptomis).

Tačiau Mistral laivai ir toliau buvo statomi Rusijai – 2012 metais į vandenį nuleistas Sevastopol, 2013-aisiais – Vladivostok. Pardavimo nenutraukė nei kitų NATO šalių nerimas, nei vidiniai balsai Prancūzijoje – tai padarė pati Rusija. Ne dėl to, kad atsisakė modernių, pajėgių desanto laivų, kuriais gali efektyviai pulti prieigą prie jūros turinčias šalis. O dėl to, kad 2014 metais Ukrainos rytuose pasirodė Rusijos žalieji žmogeliukai ir Kremlius netrukus paskelbė nelegalią Krymo aneksiją ir taip užsitraukė sankcijų laviną.

Mistral laivų pardavimo nutraukimas nebuvo toks paprastas. Atrodo, kad Prancūzija galėjo grąžinti pinigus ir pasilikti nebaigtus laivus, motyvuodama Rusijai taikomomis sankcijomis. Tačiau Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent Fabius iš karto perspėjo, kad tai turės neigiamos įtakos šalies ekonomikai. 2014-ųjų lapkritį prezidentas Francois Hollandeas pasiūlė, kad Prancūzija galėtų perduoti laivus Rusijai su sąlyga, kad Ukrainoje bus nutraukti kariniai veiksmai ir Maskva sieks susitarimo su Kyjivu. 2015 metų rugpjūtį Mistral laivų perdavimas Rusijai buvo oficialiai atšauktas ir Prancūzija turėjo grąžinti dalį sumokėtų pinigų.

Tai labai svarbu atsiminti – jei Rusija agresiją prieš Ukrainą būtų pradėjusi vėliau arba Mistral laivai būtų pastatyti anksčiau grafiko, Prancūzija Rusijai būtų pardavusi du modernius pakrančių atakoms skirtus laivus. Tai iš tikrųjų vos neįvyko.

Kas nutiko su Rusijai statytais Mistral?

Rusija savo išsvajotų Mistral klasės laivų negavo, bet ir Prancūzijai dar dviejų Mistral nereikėjo. 2015-ųjų rugpjūtį, kai jau buvo oficialiai sutarta dėl Rusijos ir Prancūzijos sandorio nutraukimo, buvo patvirtinta, kad laivai su visais Ka-52 ir Ka-27 sraigtasparniais siūlomi Egiptui. Egiptas juos ir įsigijo: Vladivostok tapo Gamal Abdel Nasser, o Sevastopol – Anwar El Sadat.

Tuo tarpu Rusija negautus Mistral pakeis savos statybos Projekt 23900 laivais. Ivan Rogov tarnaus Ramiojo vandenyno laivyne, o Mitrofan Moskalenko – Juodojoje jūroje. Tai yra 220 metrų ilgio amfibinių atakų laivai, kurie turėtų būti nuleisti į vandenį 2028 ir 2029 metais. Vienas Projekt 23900 laivas galės su savimi pasiimti 21 sraigtasparnį, keturis didelius dronus, 75 šarvuotas mašinas ir iki 900 karių.