Telniaška (ar telniaškė) – dryžuoti Rusijos kariuomenės marškinėliai. Egzistuoja kelios telniaškos versijos, bet geriausia žinomi mėlynai-baltai dryžuoti marškinėliai be rankovių. Buvę Sovietų sąjungos ir Rusijos kariai labai didžiuojasi šiuo rūbu ir pasitaikius progai tiesiai prie telniaškos segasi medalius.
Karinė uniforma yra labai svarbi tiek savo funkcija, tiek simbolika. Ji turi būti tvirta, patogi ir suteikti kariui apsaugą nuo nedraugiškos aplinkos poveikio – saulės spindulių, drėgmės, vėjo, šalčio. Skirtingos šalys išvystė skirtingas karinės uniformos tradicijas ir tą istoriją labai saugo. Nemaža dalis civilinės vyriškos aprangos bruožų buvo pasiskolinti iš karinės uniformos. Todėl nieko keisto, kad rusai didžiuojasi savo uniforma. Keista tik tai, kad didžiuojasi tuo, kas iš esmės yra apatiniais. Dar keista ir tai, kad šie marškinėliai, kurie, beje, visiškai neįrodo tarnavimo kariuomenėje, buvo sukurti jūreiviams, bet yra naudojami ir kitose Rusijos ginkluotųjų pajėgų šakose.
Prancūziški marinière virsta rusiška telniaška
Nors dryžuota apranga kadaise buvo laikoma tinkama tik kaliniams ir juokdariams, vėliau ją pamėgo jūreiviai. Tamsūs dryžiai buvo lengvai pastebimi burių fone, o balta spalva neblogai atspindėjo saulės kaitrą. Be to, jūreiviai sakydavo, kad tokią aprangą dėvinčius žmones lengviau iškritusius už borto. Ir, aišku, mėlyna atrodė kaip jūra, o balta – kaip bangų keteras puošiantys purslai.
Su laiku dryžuotus megztus marškinėlius pradėjo dėvėti olandų, britų ir prancūzų jūreiviai dirbantys prekiniuose laivuose. 1858 metais baltai-mėlynai dryžuoti marškinėliai, vadinami marinière, tapo oficialia Prancūzijos karinio jūrų laivyno uniformos dalimi. Marinière privalėjo turėti 21 baltą ir 20-21 mėlyną dryžį. Balti dryžiai privalėjo būti dvigubai platesni už mėlynus.
Prancūzijos karinio jūrų laivyno jūreiviai ir dabar kartais dėvi marinière, ypač įvairių paradų ir švenčių metu. Tačiau gatvėje pastebėtas žmogus su marinière greičiausiai tiesiog stengiasi būti madingas ir nedemonstruoja jokio ryšio su karinėmis pajėgomis.
Taigi, dryžuotą aprangą pirmiausia jūreiviai naudojo savarankiškai, ypač komerciniuose laivuose. Vėliau ji tapo karinio jūrų laivyno uniformos dalimi, o dar vėliau pasiekė ir mados pasaulį. Coco Chanel svariai prisidėjo prie marinière išpopuliarinimo tarp su jūra nesusijusių civilių, ypač tarp moterų. Ir dabar šis aprangos komponentas vis dar yra madingas, ypač Prancūzijoje.
Antroje 19 amžiaus pusėje marinière patraukė ir rusų dėmesį. Galbūt dėl to, kad rusai apskritai mėgsta kopijuoti, o galbūt dėl spalvų, primenančių dar Petro I priimtą Rusijos laivyno vėliavą su Apaštalo Andriaus kryžiumi. Su laiku rusų jūreiviai irgi tapo dryžuoti. Jų dryžiai šiek tiek kitokie – baltos ir mėlynos juostelės yra vienodo pločio. Taigi, telniaškas nešiojo ir carinės Rusijos, ir Sovietų sąjungos, ir Rusijos Federacijos laivynų jūreiviai. Be to, dryžuoti marškinėliai išlipo į sausumą.
Telniaška sausumos pajėgose
Manoma, kad tarp sausumos karių telniaška išpopuliarėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai daug jūreivių kovėsi ir sausumoje. Vasilijus Zaicevas anksčiau tarnavo sovietų Ramiojo vandenyno flotilėje, bet telniaškės neatsisakė ir tapęs snaiperiu.
Po karo telniaška sausumoje buvo galutinai įtvirtinta kaip Raudonosios Armijos simbolis. Generolas Vasilijus Margelovas, kuris anksčiau tarnavo laivyne, įvedė telniaškas ir į sovietų desantines pajėgas (VDV), taip tarsi suteikdamas šiam paprastam rūbui elitinį statusą.
Dabar Rusijos karinio jūrų laivyno, desantinių pajėgų, Specnazo ir FSB kariai nešioja baltai mėlynas telniaškas, pasieniečiai – baltai-žalias, o nacionalinės gvardijos kariai – baltai-raudonas. Įdomu, kad Nepaprastųjų situacijų ministerijos pareigūnai irgi turi savo spalvos telniašką – baltai-oranžinę -, nors techniškai nėra kariai. Skirtingo mezgimo audiniai pasižymi skirtingomis savybėmis. Stora telniaška, originaliai sukurta narams, viena pati gali padėti žmogui nesušalti ir 5 °C aplinkoje. Yra telniaškų ir ilgomis rankovėmis, ir visai be rankovių. Tiesa, dabar telniaškos aktyvioje karyboje keičiamos vienspalviais marškinėliais.
Kodėl rusai taip puikuojasi paprastais marškinėliais?
Turint omenyje, kad telniaška karyboje dažniau dėvima kaip apatiniai, tai yra keistas pasididžiavimo objektas. Juk autais niekas nesididžiuoja. Galbūt jūreiviams kadaise tai buvo patogus, greitai užsimaunamas rūbas, bet sausumoje ryškiai balta telniaška būtų nesuderinama su kamufliažu. Todėl jei aktyviuose veiksmuose dalyvaujantys kariai ir naudoja šiuos marškinėlius, jie yra paslėpti po kitais rūbų sluoksniai. Telniaška be rankovių ir atrodo kaip apatiniai marškiniai, nes funkcionaliai tai ir yra. Telniaška sugeria prakaitą ir tiek. Tačiau vis tiek kažkaip tapo išaukštintu kariuomenės simboliu.
Telniašką buvo lengva perkelti į civilinį gyvenimą. Kamufliažinė uniforma nėra tokia priimtina kaip paprasti dryžuoti marškinėliai. Ir kultūrinių atvaizdų – nuo romantizuotos jūreivystės iki kario-didvyrio mito – niekada netrūko. Daug buvusių karių ir grįžę į civilinį gyvenimą nešiojo telniaškas kaip išreikšdami pasididžiavimą atlikta tarnyba. „Mūsų nedaug, bet mes su telniaškomis“ – populiarus rusų kariuomenės posakis.
Paradinėse rusų jūreivių ir desantininkų uniformose nėra marškinių, todėl telniaškos šviečia iš toli. Be to, telniaškos buvo vaizduojamos ir ekrane – net ir vilkas „Na, palauk!“ („Ну, погоди!“) filmukuose kartais dėvėjo telniašką.
Tos prancūziškos marinière transformacijos telniaška negavo ir nevirto madingu rūbu. Telniaška yra bene lengviausiai civiliniame gyvenime nešiojama karinės uniformos dalis, leidžianti pusamžiams vyrams įsikibti į paskutinę nudrengtą pamirštos jaunystės skiautę.
