Kodėl senų limuzinų kėbulai dažniau turi nusitrynusių dažų lopus?

Limuzinai visada atrodė arogantiškai puošnūs. Kai gatvėje pamatai tokį automobilį visada žinai, kad jo savininkas sėdi ant galinės, o ne priekinės sėdynės. Aštuntojo dešimtmečio limuzinai buvo savaip elegantiški, greiti ir prabangiai įrengti, tačiau dažnas jų turėjo vieną problemą – per dažus po truputį lendantį gruntą. Kodėl nuo šios ligos dažniau kentėjo būtent limuzinai?

Šio fakto jūs greičiausiai net nežinojote, tačiau automobilių restauravimo bendrovės tai pastebi. Apie limuzinų prarandamus dažus viename vaizdo įraše užsiminė Iainas Tyrrellis, garsus britų klasikinių automobilių žinovas. Ir taip – kartais dažai nusitrindavo ir nuo kur kas kuklesnių automobilių, tačiau limuzinų tarpe tai visada buvo labiau paplitusi liga.

Šiuolaikinio automobilio kėbulo dangą dažniausiai sudaro trys sluoksniai – gruntas, dažai ir skaidrus lakas. Tačiau anksčiau daug automobilių lako sluoksnio neturėjo. Taip buvo dėl tuometinių technologijų trūkumų – iki devintojo dešimtmečio gamintas lakas nebuvo labai atsparus aplinkos poveikiui. Taigi, didelė dalis automobilių kadaise buvo dengiami gruntu ir storu dažų sluoksniu. Be to, jei buvo dažomi rankomis, o ne robotais (taip, beje, kuriant ir vadinamuosius forditus).

Jei dabar pažvelgtumėte į originalius, nerestauruotus 1970-1980 metų limuzinus, pastebėtumėte, kad nemaža dalis jų vietomis dažų sluoksnio jau nebeturi. Restauruotojai ypač dažnai pastebi, kad dažų sluoksnis nusitrina nuo britiškų automobilių – Jaguar XJ (Daimler Double-Six), Rolls-Royce Silver Shadow, Daimler DS420. Tačiau nuo panašios problemos kenčia ir kitų šalių automobiliai. Tik kodėl būtent limuzinai?

Iš tikrųjų, priežastis labai paprasta – limuzinai buvo poliruojami žymiai dažniau nei įprasti automobiliai. Turtingoms šeimoms dirbantys vairuotojai turėjo ne tik vežioti savo darbdavius, bet ir prižiūrėti automobilių parką. Taigi, jie daug laiko praleisdavo tiesiog švarindami automobilius. Kai automobilį prižiūri jo savininkas, jis jam atleidžia mažus trūkumus ir tikriausiai neturi laiko jo dažnai poliruoti. Tuo tarpu samdytas specialistas yra atsakingas už nepriekaištingą automobilio išvaizdą ir tam privalo skirti daugiau laiko. 

Bet dėl pranykstančio dažų sluoksnio reikėtų kaltinti ne tik per dažną poliravimą ir tuometinių dangų trūkumus. Dažai, kuriais automobiliai buvo dengiami iki devintojo dešimtmečio vidurio, nebuvo tokie kieti kaip šiuolaikinis lakas, todėl nereikėjo daug pastangų, kad rankomis poliruojamas automobilis vietomis imtų rodyti grunto sluoksnį Be to, laku neapsaugoti mikroskopinių metalo dalelių turintys dažai greitai prarasdavo blizgesį, nes tos metalo dulkės su laiku oksiduodavosi. Jūs žinote, koks blizgus yra poliruotas aliuminis ir koks pilkas yra aliuminio oksidas – būtent tai nutikdavo ir automobilių dažuose. Vaškas, žinoma, padėdavo sulėtinti oksidaciją, bet visiškai nuo jos neapsaugodavo. 

Taigi, limuzinai buvo poliruojami dažniau, nes tai buvo vairuotojo darbo dalis ir prabangūs automobiliai privalo būti labai gražūs, todėl ir dažus prarasdavo greičiau. Lygiai taip pat limuzinai prarasdavo ir chromą ar nikelį. Aišku, dabar yra būdų to išvengti. Seni restauruojamų automobilių dažai dabar gali būti dengiami specialiomis itin plonomis dangomis, kurios padeda išvengti oksidacijos ir išsaugo originalią išvaizdą. Tokia danga apsaugotas automobilis taip dažnai neprašo poliravimo.

Dažai greičiausiai nusitrindavo nuo viršutinės durelių dalies, nes šis paviršius labiausiai krenta į akis. Gruntas po truputį imdavo lįsti į paviršių ir palei skirtingų kėbulo detalių briaunas. Tuo tarpu chromas greitai palikdavo įvairius ženkliukus ir šoninių langų apdailą.

Aišku, dažai su laiku dingdavo ne tik nuo limuzinų, bet ir nuo kitų perdėtai prižiūrimų automobilių kėbulų. Tačiau dažniausiai nuo šios ligos kentėjo automobiliai, kurių priežiūra buvo kieno nors darbas. Tai yra, privačioms kolekcijoms priklausančios mašinos ir prabangūs limuzinai grunto sluoksnį parodydavo anksčiau.