Kuko sąsiauris, skiriantis Šiaurės ir Pietų Naujosios Zelandijos salas, niekada nebuvo pati laivybai draugiškiausia vieta. Ypač pavojingas buvo Prancūzų sąsiauris (Te Aumiti), kuris yra įrėmintas aštriomis uolomis ir pasižymi stipriomis povandeninėmis srovėmis. Dabar įveikti šį pavojingą vandens ruožą padeda šiuolaikinės navigacijos priemonės, o kadaise padėdavo visiškai laukinis delfinas.
Pelorus Jack buvo Risso rūšies delfinas. Risso delfinai, pavadinti mokslininko Antoineo Risso garbei, gyvena visuose pasaulio vandenynuose, nors dažniausiai sukiojasi pakankamai netoli krantų. 3-4 metrų ilgio delfinai, kaip ir daugelis laukinių gyvūnų, įprastai vengia žmonių, nors kartais pakliūva į žvejų tinklus ar žūva susidūrę su laivais. Risso delfinai nėra laikomi nykstančiais, nors jų populiacija kenčia nuo taršos ir aktyvios žvejybos.
Šiaip Nodum.lt nerašo apie gyvūnus, tačiau Pelorusas Jackas buvo ypatingas – nors buvo visiškai laukinis, jis padėdavo laivams įveikti pavojingus vandenis.
Pirmą kartą jis pastebėtas 1888 metais, kai škuna Brindle priartėjo prie Prancūzų sąsiaurio. Iš pradžių laivo įgula norėjo sumedžioti gražų šviesų 4 metrų ilgio delfiną, tačiau kapitono žmona juos atkalbėjo. Navigatoriai netrukus pastebėjo, kad delfinas elgiasi keistai – jis tarsi bando parodyti laivui tinkamiausią kelią. Škuna ėmė sekti gyvūną ir saugiai praplaukė sąsiauriu, išvengdama pasislėpusių uolų ir pavojingų povandeninių srovių.
Garsas apie Pelorusą Jacką netruko pasklisti. Laivai drąsiai sekė delfiną, kuris juos vedė saugiausiu įmanomu keliu per šiaip jau pavojingą laivybos kanalą. Apie Jacką rašė ir Naujosios Zelandijos laikraščiai, jį ėmė stebėti ir vietiniai salų gyventojai.
Pelorusas Jackas su laiku tapo vienu žymiausių gyvūnų Naujojoje Zelandijoje. Ir ne be reikalo – nei vienas laivas, kuriam jis padėjo, nėra papuolęs į bėdą. O anksčiau, iki Peloruso Jacko darbo pradžios, laivai sunkiai nenukentėję praplaukdavo pro pavojingą prancūzų sąsiaurį.
Nėra aišku, kaip Pelorusas Jackas gavo savo vardą. Jackas laivus dažnai pasitikdavo Peloruso įlankoje, todėl tai yra tikėtina vardo kilmę. Kita vertus, pelorusas – tai senas navigacijos prietaisas, todėl gali būti, kad vedliu tapęs delfinas buvo pavadintas jo vardu.
Ne visi žmonės Jackui buvo draugiški. 1904 metais nenustatytas žmogus iš kelto SS Penguin pabandė delfiną nušauti. Bandymas nebuvo sėkmingas, o Jackas neišsigando ir toliau padėjo kone kiekvienam toje vietoje plaukusiam laivui. SS Penguin nuskendo 1909 metais. Legendos teigia, kad ši tragedija įvyko todėl, kad Pelorusas Jackas nebepadėjo nedraugiškam laivui.
Tas vienas šūvis paskatino įstatymų pakeitimus. 1904 metų rugsėjį, netrukus po šūvio į Pelorusą Jacką, pasirodė įstatymas, draudžiantis bet kokią prievartą prieš šį delfiną. Manoma, kad taip Jackas tapo pirmuoju individualiu įstatymu saugomu jūrų gyvūnu pasaulyje.
Ta apsauga galiojo iki Jacko dingimo 1912 metais. Buvo daug spėlionių, kas nutiko delfinui. Buvo manančių, kad jį sugavo banginių medžiotojai, kurie Kuko sąsiauryje visada buvo labai aktyvūs. Tačiau labiau tikėtina tai, kad Pelorusas Jackas mirė sava mirtimi. Baltas, pilkais dryžiais nusėtas gyvūnas buvo labai šviesus, o tai įprastai rodo, kad Risso delfinas yra senas. Vietinis švyturio prižiūrėtojas teigė, kad matė delfino kūną.
Pelorusas Jackas nebuvo pamirštas. 1911-1922 metais plaukiojęs Jungtinės Karalystės karo laivas HMS New Zealand turėjo šunį, kuris buvo pavadintas Pelorus Jack vardu. Tiesą sakant, taip vadinti du buldogai – vienas laive gyveno 1913-1916 metais, kitas – 1916-1919-aisiais. Pelorusas Jackas minimas ir literatūriniuose kūriniuose, jo vardu buvo pavadintas ir vienas škotų šokis. Šis delfinas minimas ir daugybėje laivybos istorijos knygų. 1989 metais jis tapo Interislander, traukinių maršruto per Kuko sąsiaurį, simboliu.
