Žmogus dažnai nori apsimesti, kad gyvena visiškai atskirtas nuo gamtos. Kartais netgi sakome „važiuoju į gamtą“, nors gamta iš tikrųju visada yra aplink. Nuo uodo už jūsų ausies iki stirnos automobilio žibintų šviesoje.

Gyvūnai sukelia daugybę avarijų ir kai kurios jų yra tragiškos. Net ir ne toks stiprus susidūrimas su stirna ar briedžiu gali atnešti praradimų. Žmonės taip netenka ne tik automobilių, bet ir sveikatos ar daug daugiau. Stengtis sumažinti susidūrimo su laukiniais gyvūnais riziką yra protinga. Tik ar tie priklijuojami švilpukai veikia?

Pora „švilpukų baidančių gyvūnus“ iš prekybos centro

Išradimas be bandymų ir įrodymų

Tikrai esate girdėję apie šį daiktą. Tai – įprastai nedaug kainuojantis kur nors automobilio grotelėse klijuojamas švilpukas, kuris automobiliui įsibėgėjus ima skleisti garsą, kuris turėtų nubaidyti laukinius gyvūnus. Dažnai gamintojai teigia, kad tie švilpukai skleidžia ultragarsą. Žinoma, pagrindinis tokių saugos priemonių taikinys yra didesni miško gyvūnai – stirnos ir briedžiai.

Prie švilpuko tuoj grįšime. Dabar įsivaizduokite, kad į jūsų duris pasibeldė žmogus, kuris giriasi išradęs naujo tipo žaibolaidį, kurį pakanka pastatyti namo rūsyje. Jokių įrankių ir specialių žinių nereikia – naujas žaibolaidis iš rūsio visą namą apgobia magnetiniu lauku ir nukreipia žaibą šalin. Pats išradėjas teigia, kad šis žaibolaidis jau dešimtmetį stovi jo rūsyje ir į jo namą dar nė karto netrenkė žaibas. Kaip manote, ar toks vidinis žaibolaidis yra veiksmingas?

Ne oras juda per švilpuką, o švilpukas per orą

Jei manote, kad šis žaibolaidžio pavyzdys yra absurdiškas, neapsidžiaugsite sužinoję, kad stirnas baidančio švilpuko istorija yra praktiškai tokia pati. Pirmiausia pasirodė produktas, o tik tada mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar jis veikia. Pirmiausia rinkoje pasirodė švilpukai ir reklamos jiems, o tik tada nepriklausomi tyrėjai – ne švilpukų gamintojai ar pardavėjai – nusprendė pabandyti išsiaiškinti, ar jie apskritai ką nors daro.

Suprantate, ką tai reiškia? Normalaus išradimo proceso grandinės – idėja-prototipai-bandymai-įrodymas-produkto vystymas-gamyba-pardavimas – nebuvo. Grandinė buvo trumpesnė – idėja-masinė gamyba. Jūs galėtumėte išrasti ir pardavinėti lipduką, kuris irgi atbaido stirnas. Jei kas paklaustų, ar tikrai veikia, sakytumėte, kad jūsų automobilis turi tą lipduką ir dar nė karto nesate kelyje sutikę stirnos. „Na, bet tai ar žinai, kad neveikia?“, išpūtę akis atsakinėtumėte skeptikams. Iš tikrųjų, nereikia įrodyti, kad kažkas yra netiesa.

Ką išsiaiškino mokslininkai?

Mokslas įprastai neįrodinėja neigiamo. Mokslininkams nereikia įrodyti, kad Sniego Žmogus neegzistuoja. Reikėtų įrodyti, kad jis egzistuoja, o ne tai, kad jis neegzistuoja. Švilpukų gamintojai turėtų įrodyti, kad jie veikia PRIEŠ juos pardavinėdami, bet tokių įrodymų nėra.

Tam, kad stirnas baidantys švilpukai būtų veiksmingi, du dalykai turi būti tiesa:

  • labai toli esančios stirnos turi girdėti švilpuko garsą;
  • stirnos turi reaguoti į švilpuką bėgdamos iš kelio.
Tai – neįtikėtinai pigūs gaminiai

Kaip dabar žinoma, stirnos klausa nėra daug jautresnė nei žmogaus, bet jos visada klausosi, o žmogus gali būti užsigalvojęs ir tiesiog gyvena tokioje triukšmingoje aplinkoje, kad išmoksta daugelį garsų ignoruoti. Tačiau švilpukai geriausiai girdimi oro srauto kryptimi – priešinga kryptimi nei važiuoja juos dėvintys automobiliai. Tai yra, variklio skyriuje. Gamintojai teigia, kad tie švilpukai girdimi net 2 km atstumu, bet tam automobilis turi būti visiškai atviroje erdvėje ir orai turi būti palankūs. Net garsinis automobilio signalas realiame pasaulyje su medžiais, namais ir kelio vingiais, taip toli nėra girdimas.

Viskonsino-Medisono Universito mokslininkai nustatė, kad tokie švilpukai iš tikrųjų skleidžia garsą ar net ultragarsą automobiliui važiuojant 48-113 km/val. greičiu. Tačiau esant priešais automobilį švilpimas nėra daug geriau girdimas nei variklio burzgimas ar padangų gausmas. Be to, daug priklauso nuo kokybės kontrolės – visų rinkoje esančių švilpukų niekas tikrai neišbandė. Daug jų apskritai gali nešvilpti. 1997 metais, kai atliktas tas tyrimas, tokie švilpukai kainavo ir 25 dolerius, todėl, tikėtina, buvo geresnės kokybės.

Gerai, bet galbūt elniai turi kitokią klausą, kurios mes nesuprantame, ir girdi tuos švilpukus. Kas iš to? Nieko! Džordžijos valstijoje mokslininkai visais įmanomas būdais bandė priversti elnius bijoti specialaus švilpuko. Jie atliko šimtus stebėjimų, bet niekaip prie automobilių pritvirtintais švilpukais elnių neišgąsdino. Kelis bandymus jie netgi supaprastino taip, kad švilpukas turėtų geriausią sėkmės tikimybę – mokslininkai pridėję tuos švilpukus prie lūpų pūtė ir staipėsi prieš elnius. Oro srauto pagal švilpuko parametrus turėjo pakakti. Ir nieko – elniai juos visiškai ignoravo. Jei turite tą švilpuką bamperyje, kitą kartą važiuodami pro elnių fermą pagalvokite, kodėl matote tuos gražius gyvūnus ramiai stovinčius prie tvoros.

Policija skirtingose JAV vietose irgi bandė elnius baidančius švilpukus. Kur jie pasiteisino? Niekur. Nepavyko rasti nė vieno tyrimo, kuris įrodytų, kad elniai girdi tuos švilpukus ir jų bijo. Kai kurie bandymai netgi parodė, kad elniai girdėdami tą švilpimą niekur nebėga. Be to, nėra nė vieno didelio tyrimo, kuris tikrai įrodytų, kad automobiliai su švilpukais rečiau patenka į susidūrimus su laukiniais gyvūnais.

Stirnos, elniai ir briedžiai nebijo švilpimo

Reikalas tas, kad stirnos ir kiti elniai tiesiog nėra labai protingi gyvūnai (atsiprašau straipsnį skaitančių elnių). Automobilius jie ir taip girdi ir mato, bet vis tiek bėga per kelią. „Sustingo kaip elnias priekiniuose žibintuose“ – amerikiečiai netgi turi tokį posakį, nes per kelią bėgantys elniai dažnai tiesiog sustoja pamatę ir išgirdę automobilį.

Pagalvokite logiškai, kaip švilpukas atbaidytų elnią? Juk stirnoms pavojingi vilkai nešvilpia, o štai nepavojingas vėjas medžiuose švilpauja visą laiką. Prisiminkite, kad elniai dažnai kerta ir labai triukšmingus kelius – viską jie mato ir viską jie girdi, bet vis tiek bėga. Tikėtina, kad švilpuką išgirdęs elnias į jį nekreips dėmesio (ką ir nustatė mokslininkai) arba pasielgs priešingai – sustos ant kelio ar šalia jo ir smalsiai klausysis kaip durnius (dar kartą atsiprašau).

Tai iš kur ta nesąmonė?

Stebuklingas ultragarsas. Tai – garsas, kurio dažnis perkopia 20 kHz ribą. Žmonės kaip, beje, ir elniai, ultragarso negirdi. Bet jį girdi šunys ir dar 19 amžiaus pabaigoje, kai buvo sukurtas pirmasis ultragarsinis švilpukas, buvo sugalvota, kad ultragarsą galima pasitelkti šunų dresūrai.

Laukiniai gyvūnai gali būti smalsūs ir sustoti pasiklausyti negirdėtų garsų

Filmuose tai dažnai atrodo gana komiškai – kas nors pašvilpia ultragarsiniu švilpuku ir šunys tiesiog pašėlsta. Tai, kad ultragarsas šunims yra labai nemalonus, yra mitas. Šuo tikriausiai sureaguotų į jam keistą garsą, bet jo reakcija priklauso nuo aplinkybių. Tačiau kažkuriuo metu dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje (arba dar anksčiau) kažkas sugalvojo, kad elniai irgi reaguos į ultragarsą, jis jiems bus labai nemalonus ir jie pabėgs.

Realybė yra kitokia. Elniai ultragarso negirdi. Be to, ultragarsą lengvai blokuoja kliūtys – krūmai, medžiai, aukšta žolė. Galiausiai, jei elnias girdi ultragarsą, jam nėra priežasčių nuo jo bėgti, nes vilkai taip nešvilpia.

Bet juk blogiau (ne)bus…

Nėra įrodymų, kad elnius atbaidantys švilpukai veikia, bet gal nieko tokio, kad žmonės išleidžia kelis eurus ir gauna žaislą nervams nuraminti? Prietaringi žmonėms perka visokius amuletus, kabina kryželius ir dar kitas nesąmones – švilpukas gali būti dar viena smulkmena sėkmei pritraukti, tiesa?

Iš tikrųjų, tokie daiktai gali būti žalingi. Visų pirma, stirnos gali sustoti paklausyti to švilpimo, jei per stebuklą jį išgirs. Didesnė problema yra apgaulingas saugumo jausmas kuris gali paskatinti atmesti veikiančias priemones – atidų vairavimą, protingai pasirinktą greitį.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia