Lichtenšteinas – tai mažytė valstybė Alpėse, turinti 38,5 tūkstančius gyventojų. Įspūdingo grožio kraštovaizdžiu, pilimis ir ekonomikos pažanga garsėjančioje šalyje registruotų įmonių yra daugiau nei gyventojų, tačiau tarp jų nėra automobilių gamyklų. O buvo – dabar mažai kam žinoma Jehle gamino ne pačius gražiausius automobilius.
Jehle kompanija buvo įkurta dar aštuntajame dešimtmetyje. Jos įkūrėjas Xaveras Jehle iki tol tobulino kitų žmonių automobilius. Tarp jų neišvengiamai pasitaikė ir Volkswagen Käfer, Citroën 2CV ir panašių automobilių. Jie Jehle žavėjo savo paprastumu ir įkvėpė sukurti nuosavą automobilių markę.
Jehle niekada neketino tapti rimtu ir dideliu automobilių gamintoju, tačiau norėjo kurti išskirtines mašinas, kurios būtų retos ir geidžiamos. Jehle pristatė konstruktorių Safari – Citroën 2CV pagrindu gaminamą visureigį, kurį entuziastai turėtų surinkti patys. Buvo galima rinktis iš 0,6 ir 1,0 litro variklių. Safari buvo lengvas, įdomus, tačiau juokingai primityvus. Jei gatvėje toks pravažiuotų pro šalį, tikriausiai net nepasuktumėte galvos.
Tuo tarpu Jehle Saphier buvo visiškai kitoks. 1982 metais pasirodęs prototipas buvo dėmesį traukiantis kompaktišas sportinis automobilis. Žemas pleišto formos automobilis priminė kažką tarp marsaeigio, superautomobilio ir dykumų bagio. Kaip ir Safari, Saphier turėjo plastikinį kėbulą, tačiau jis buvo kur kas išraiškingesnis – daug kas pasakytų, kad šis automobilis buvo pakankamai baisus.
Saphier neturėjo įprastų durelių – jas pakeitė didelis aviacinio stiliaus gaubtas, apėmęs priekinį ir šoninius stiklus bei dalį stogo. Šoniniai veidrodėliai buvo puikiai integruoti į automobilio formas – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Saphier jų tiesiog neturi. Automobilio ilgis buvo šiek tiek didesnis nei 4 metrai, tačiau Saphier buvo labai žemas – gamintojas nurodo 1,3 metrų aukštį. Po lengvu plastikiniu kėbulu įprastai slėpėsi Volkswagen Käfer bazė, tačiau galingesnės versijos buvo kuriamos ant unikalaus aliumininio karkaso.
Kalbėbami apie Jehle Saphier turime suprasti, kad nedidelė kompanija kūrė prototipus ir konstruktorius, kuriuos žmonės galėjo surinkti namuose. Saphier buvo parduodamas ir kaip užbaigtas gamyklinis automobilis, tačiau niekas tiksliai nežino, kiek automobilių jiems pavyko parduoti ir kurie iš jų taip ir liko tik prototipais.
1984 metais bazinis Jehle Saphier modelis nešiojo Volkswagen Golf variklį, išvystantį 75 ag, tačiau netrukus pasirodė 90 ag, o 1985-aisais ir 150 ag versija. 1988 metais gamintojas pasiūlė 5,6 litrų Ford V8 variklį, montuojamą automobilio viduryje ir išvystantį 350 ag, tačiau ir to Jehle nebuvo gana.
1991 metais kataloge pasirodė Super Saphier su 500-1000 AG V12 varikliu ir maksimaliu 400 km/val. greičiu (kai kurie šaltiniai nurodo net 440 km/val. greitį) Aišku, kaip galite įsivaizduoti, geriausios Super Sapheir savybės egzistavo tik popieriuje. Jehle teigė, kad Super Saphier turės unikalų V12 variklį ir 100 km/val. pasieks vos per 3,2 sekundes. Žinoma, tai tebuvo pasakos, kurios niekada realybe ir netapo. Ir negalėjo tapti dėl akivaizdaus aerodinamikos dėsnių ignoravimo. 1991 metais Jehle Saphier istorija oficialiai baigėsi.
Jehle Saphier ir dabar yra labai retas automobilis. Žmonės negraibstė šių safyrų, nes jie nepasižymėjo aukšta surinkimo kokybe, buvo palyginti brangūs ir ne tokie jau smagūs vairuoti.
Taip pat skaitykite:
Ford Nucelon – atominio automobilio koncepcija;
Toyota Mega Cruiser – japoniškas Hummer;
Alfa Romeo Montreal nešiojo ironišką vardą ir keistus žibintų gaubtus;
Estiškas Nobe 100 yra vienas iš mieliausių elektromobilių pasaulyje;
Škoda 110 Super Sport – mažytis koncepcinis automobilis su superautombilio charakteriu;
L’Œuf Electrique – Antrojo pasaulinio karo laikų elektrinis kiaušinis;
Prancūziškasis italas Vespa 400;
Keisčiausių durelių savininkas lenkų SMYK;
#/media/Datei:Jehle_Saphier_Heck.JPG){kind=link}