Kodėl keleivinis lėktuvas Tupolev Tu-134 turėjo stiklinę nosį?

Tupolev Tu-134 kadaise buvo vienas iš populiariausių keleivinių reaktyvinių lėktuvų Sovietų Sąjungos ir jai ekonomiškai artimų valstybių danguje. 1966-1989 metais Tupolev pagamino 854 tokius lėktuvus. Tu-134 tikrai neprimena šiuolaikinių komercinių keleivinių lėktuvų, ypač modifikacijos su stikline nosimi. Kodėl Tu-134 pasižymėjo tokiu neįprastu sprendimu?

Aviacija turi labai ilgą istoriją ir joje yra nemažai keistų orlaivių. Jei permatoma Tu-134 nosis jums atrodo keista, paskaitykite apie visiškai permatomą Kozlov PS. Tuo tarpu lenkiškas PZL M-15 ne šiaip sau buvo pramintas garsaus vaiduoklio vardu.

Iš tikrųjų, savo laiku Tupolev Tu-134 net neatrodė keistas – tai buvo labai dažnai Sovietų Sąjungos oro uostuose matomas siauro fiuzeliažo lėktuvas. Kaip ir daugelis tų laikų lėktuvų, jis buvo sukurtas pagal prancūziško Sud Aviation Caravelle pamokas. Teigiama, kad Nikita Chruščiovas per 1960-ųjų vizitą į Prancūziją buvo taip sužavėtas Caravelle, kad vos grįžęs nurodė Tupolev sukurti panašiai modernų lėktuvą.

Caravelle iš tikrųjų buvo labai inovatyvus lėktuvas su lašo formos langais ir arčiau uodegos sumontuotais varikliais. Būtent pastarąją konfigūraciją Tupolev inžinieriai tuomet turėjo išbandyti su Tu-124A prototipu, kuris pirmam skrydžiui pakilo 1963 metų liepą. Standartinis Tu-124 su sparnuose sumontuotais varikliais tuo metu buvo dar visai naujas lėktuvas, pirmam skrydžiui pakilęs tik 1960-aisiais. Taigi, Tupolev inžinieriai tuo metu darbo trūkumu negalėjo skųstis. 

Pirmieji Tu-134A bandymai buvo sėkmingi, tačiau 1963 metų spalio pabaigoje Jungtinėje Karalystėje sudužo BAC One-Eleven prototipas, pasižymėjęs panašia variklių ir uodegos konfigūracija. Tyrimas nustatė, kad One-Eleven nelaimė įvyko dėl gilios smukos – sparnai neleido oro srautui efektyviai pasiekti uodegos. Ši informacija buvo vieša ir sovietai išmoko svetimas pamokas – jie padidino horizontalius Tu-124A uodegos paviršius. Tuo pačiu pagal naujus  valstybinių oro linijų Aeroflot reikalavimus padidintas ir visas lėktuvas. 1963 metų lapkritį stipriai pasikeitęs Tu-124A gavo naują vardą – Tu-134.

Tu-134 buvo pirmasis sovietinis laineris, gavęs Tarptautinė civilinės aviacijos organizacijos sertifikatą, kuris leido šį lėktuvą naudoti ir tarptautiniuose maršrutuose. Aeroflot šia galimybe noriai naudojosi, bet Tu-134 fiuzeliažą puošė ne tik Sovietų Sąjungos oro linijų spalvos. Pirmieji užsienio pirkėjai 1968 metais buvo Rytų Vokietijos Interflug, Lenkijos LOT ir Vengrijos Malév. 1969 metais Tu-134 buvo pristatytas Paryžiaus aviacijos parodoje.

Ir taip prasidėjo labai ilga Tupolev Tu-134 istorija. Nors jo gamyba buvo nutraukta dar 1989, Tu-134 buvo gausiai naudojamas ir 21 amžiuje. Paskutinis keleivinis Tu-134 skrydis Rusijoje įvyko 2019-ųjų gegužės 22 dieną ir dabar Šiaurės Korėjos Air Koryo lieka paskutinėmis oro linijomis, kurios dar naudoja šio tipo lėktuvus. Tu-134 tapo kito dar gausiau naudoto lėktuvo Tu-154 pagrindu – šis lėktuvas 1990 metais skraidino daugiau nei pusę Aeroflot keleivių. Tu-154 yra didesnis, turi tris variklius ir buvo gaminamas 1968-2013 metais.

Pirmieji Tu-134 talpino po 64 keleivius, Tu-134A modifikacijoje sėdynių skaičius salone išplėstas iki 72 (teoriškai buvo galima susodinti ir 84 keleivius).

Štai pagrindinės Tu-134A charakteristikos:

• Ilgis – 37,1 m;
• Sparnų ilgis – 29,1 m;
• Varikliai – 2 turboventiliatoriniai Soloviev D-30-II;
• Maksimalus greitis – 950 km/val.;
• Maksimalus skrydžio aukštis – 12,1 km;
• Skrydžio nuotolis – 1900-3000 km.

Viena iš ryškesnių Tu-134 savybių yra didelio strėliškumo sparnai – jie yra stipriai pakreipti atgal. Palyginimui, Tu-134 sparnų strėliškumas buvo 35 laipsniai, o panašių tuometinių lainerių – 25-28 laipsniai. Panašia forma pasižymėjo ir horizontalų Tu-134 uodegos elementai. Šis sprendimas pagerino lėktuvo centruotę, kuri buvo, vaizdžiai tariant, sujaukta, kai Tu-124 varikliai buvo perkelti arčiau uodegos.

Per ilgą gamybos laiką Tupolev Tu-134 buvo ne kartą atnaujintas. Tu-134 buvo gaminamas 1966-1970, Tu-134A – 1970-1980 metais. Tu-134A turėjo galingesnius variklius, didesnį saloną ir pagalbinę jėgainę. Įdomu tai, kad Tu-134 neturėjo atgalinės traukos mechanizmo, padedančio stabdyti nusileidusį lėktuvą – tam buvo naudojamas parašiutas. Tu-134B, gamintas 1980-1984 metais, buvo lengvesnis, turėjo papildomus avarinius išėjimus ir neteko stiklinės nosies. Iki Tu-134 gamybos pabaigos 1989 metais Tupolev išbandė dar kelias modifikacijas, bet didesnių proveržių šis senas dizainas jau nematė. Bet pakalbėkime apie tą stiklinę nosį.

Kodėl Tu-134 turėjo stiklinę nosį?

Šiuolaikiniai lėktuvai įprastai turi juodas metalines nosis, už kurių montuojamos orų stebėjimo, navigacijos ir, kartais, kitos sistemos. Taip buvo ir laikais, kai Tu-134 buvo dar visai jaunas lėktuvas. Tai kodėl ankstyvosios Tu-134 modifikacijos turėjo stiklines nosis, kurios yra neišvengiamai pažeidžiamesnės susidūrimo su kruša ar paukščiais atveju?

Toje permatomoje Tu-134 ir Tu-134A nosyje buvo navigatoriaus darbo vieta. Iš ten jis lengvai galėjo stebėti ženklus, padedančius nenukrypti nuo kurso – ir žvaigždes, ir įvairius kelrodžius ant žemės (miestus, ežerus, kalnus ir pan.) Net ir tada, kai Tu-134 buvo naujas, lėktuvų navigatoriai įprastai pasikliaudavo prietaisais ir matematiniais skaičiavimais, bet lėktuvuose dažnai buvo galimybės apžvelgti reljefą ir žvaigždes. Tai kodėl navigatorius sėdėjo tokioje keistoje vietoje? Na, norint tai suprasti reikia nusileisti Tu-134 giminės medžiu žemyn.

Jei atidžiai skaitėte straipsnį, jau žinote, kad Tu-134 buvo sukurtas modifikuojant Tu-124. Šis lėktuvas, kuris, beje, irgi turėjo stiklinę nosį, buvo sukurtas Tu-104 (gamintas 1956-1960 m.) pagrindu. Na, o Tu-104 buvo sukurtas pagal Tu-16 – strateginį bombonešį, gamintą 1952-1962 metais. Taigi, garsiausia Tupolev keleivinių lėktuvų linija gali atsekti savo šaknis iki tikrų tikriausio sunkiojo strateginio bombonešio, NATO pakrikštyto Badger (Barsuko) vardu.

Keli tų laikų ir ankstesni bombonešiai turėjo bent iš dalies stiklines nosis. Pavyzdžiui, ankstyvieji Boeing B-47 Stratojet fiuzeliažo apačioje turėjo didelius langus, nors vėliau šis reikalavimas buvo panaikintas. Ta stiklinė nosis buvo skirta navigatoriui, kuris ne tik padėdavo bombonešiui nenuklysti nuo kurso, bet ir vykdydavo žvalgybą ir ieškojo taikinių. Būtent dėl to strateginis bombonešis Tu-16 turėjo stiklinę nosį, kuri vėliau tarsi iš kartos į kartą buvo perduodama ir komerciniams keleiviniams lėktuvams.

Aviacijos tradicija yra pakankamai inertiškas dalykas, todėl tokia navigatoriaus vieta sovietų lėktuvų gamintojams buvo savaime suprantama, išbandyta ir pasiteisinusi. Be to, kas žino, ar pasikeitus geopolitinei situacijai komerciniai keleiviniai lėktuvai nebūtų pritaikyti karinėms užduotims, pavyzdžiui, žvalgybai.

Tu-134B ir vėlesnės lėktuvo modifikacijos stiklinės nosies jau neturėjo – ten įrengtos radarų sistemos, o navigatorius persikėlė į pilotų kabiną. Vėliau navigatoriai apskritai išnyko, bet jau ne Tu-134 darbo metu.