Kai jūsų automobilis ima elgtis netinkamai, jam reikalinga diagnozė. Remonto dirbtuvėse meistras prijungs specialią gedimų diagnostikos įrangą, kuri pasikalbės su automobilio kompiuteriu ir išsiaiškins, kas kamuoja jūsų mašiną. O juk kadaise viskas buvo kitaip – meistrai problemų ieškodavo tiesiog ardydami automobilį. Viskas ėmė keistis tik tada, kai Volkswagen po truputį ėmė diegti skaitmeninę diagnostikos įrangą.
Iš tikrųjų, kadaise ir automobiliai buvo paprastesni. Kai mašina imdavo veikti netinkamai ar apskritai atsisakydavo dirbti, galimų kaltininkų sąrašas nebuvo toks jau ilgas. Automobiliams tobulėjant ir sudėtingėjant galimų problemų sąrašas vis augo ir gedimo nustatymas tapo daug laiko reikalaujančia procedūra.
Septintojo dešimtmečio viduryje Volkswagen suprato, kad gedimo nustatymas pasitelkus klausą ir mechaniko intuiciją nėra technologiškai pažangiausia diagnostika. Taigi, Typ 3 automobiliuose su kuro įpurškimo sistema Volkswagen ėmė montuoti visą eilę jutiklių, kurie turėjo padėti nustatyti, ar skirtingi automobilio mazgai veikia tinkamai. Volkswagen kartu su Bosch taip pat sukūrė ir diagnostikos įrangą, kuri užėmė nemažą garažo dalį. Ji, beje, galėjo būti naudojama ir su senesniais Volkswagen modeliais, kurie neturėjo tų Typ 3 jutiklių, tačiau tuomet diagnostikos procedūra užtrukdavo ilgiau.
Kai kurie iš tų jutiklių pateikdavo tikslius duomenis (slėgį, temperatūrą ar pan.), kiti – tik pažymėdavo, jog mazgas veikia tinkamai arba netinkamai. Pirmieji didesnio masto bandymai su Typ 3 buvo atlikti dar 1968 metais, tais pačiais metais Vokietijoje paskelbta apie VW-Diagnose technologijos paleidimą, o jau 1969 metais šimtai Volkswagen techninio aptarnavimo centrų Europoje turėjo elektroninę diagnostikos įrangą.
Diagnostika tuomet atrodydavo kitaip nei dabar. Skirtingų jutiklių duomenys buvo tikrinami atskirai. Pakeltas automobilis būdavo prijungiamas prie kelių skirtingų prietaisų, kurie net neturėjo ekranų. Tai buvo įvairių rodyklių, lempučių ir mechaninių jungiklių sistema. 1972 metais vabalai jau turėjo variklio skyriuje sumontuotą lizdą Volkswagen diagnostikos įrangai, todėl galime manyti, kad tuo metu ši maždaug valandą trunkanti procedūra jau buvo taikoma daugeliui naujų problemų turinčių Volkswagen automobilių.
Įdomu tai, kad didelė diagnostikos procedūros dalis buvo administracinė. Štai Jungtinėje Karalystėje su kiekvienu nauju 1970-ųjų Volkswagen buvo parduodami ir penki kuponai VW diagnostikai. Jie galiojo 5 metus arba tol, kol automobilis pasiekdavo maždaug 39 tūkstančių kilometrų ridą. Kiekvienas kuponas buvo siunčiamas į Volkswagen centrą Ramsgeite, kur jį nuskaitydavo galingas IBM kompiuteris. Taigi, automobilių gedimų diagnostika įtraukdavo kartoninius kuponus, paštą, galingą centrinį kompiuterį ir beveik visą garažą apimančią elektro-mechaninę įrangą.
Žinoma, su laiku diagnostika gerėjo. 1975 metais Datsun savo 280Z sportiniuose automobiliuose ėmė diegti kompiuterius. Jie buvo reikalingi benzino įpurškimui reguliuoti tačiau taip pat padėjo ir diagnozoti automobilio gedimus. 1980 metais kompiuteriai ėmė pasirodyti ir General Motors automobiliuose. Greitai jie paplito ir po kitų gamintojų mašinas, tačiau tai sukėlė tik dar daugiau nepatogumų, nes kiekvienas gamintojas naudojo unikalią diagnostikos įrangą.
Standartinės jungtys prie automobilio kompiuterių paplito tik dėl to, kad JAV institucijos norėjo būdo tikrinti automobilių emisijas ir kitus duomenis. 1988 metais Kalifornija pabandė įvesti OBD-I standartą (jis taip pavadintas tik vėliau), o jau 1996 metais OBD-II jungtis tapo privaloma visiems JAV parduodamiems automobiliams.
Europos Sąjungoje visi benzininiai automobiliai nuo 2001 metų privalo turėjo EOBD jungtį (iš esmės tas pats standartas kaip ir amerikietiškas OBD-II). Dyzeliniams automobiliams šis reikalavimas galioja nuo 2004-ųjų.
