Panhard EBR – tai 1951-1960 metais gaminta prancūziška šarvuota žvalgybos mašina. Ji buvo sukurta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bandyto Panhard AM 40 prototipo pagrindu ir turėjo net kelias įdomias savybes. Viena iš jų – keturi visiškai metaliniai centriniai ratai.
Panhard AM 40 buvo mažas šarvuotos aštuonratės žvalgybos mašinos prototipas, sukurtas 1939 metais. AM 40 turėjo dviejų žmonių įgulą, 25 mm prieštankinę patranką bei 7,5 mm kulkosvaidį. Nors bandymuose AM 40 pasirodė neblogai, Antrasis pasaulinis karas net neleido pagalvoti apie šios mašinos gamybą. Po karo Prancūzijos ginkluotosios pajėgos paskelbė, kad norėtų panašios mašinos. Konkursą laimėjo ta pati Panhard kompanija.
Panhard EBR (Engin Blindé de Reconnaissance – Šarvuota Žvalgybos Mašina) ir AM 40 sieja tik bendra koncepcija – abi mašinos turėjo po aštuonis ratus ir bokštelį. Tačiau techniškai tai buvo visiškai skirtingi ginklai. EBR buvo didesnis, greitesnis, sunkesnis, geriau ginkluotas ir stipriau šarvuotas. Tai buvo tiesiog kitos eros ginklas, kurį su AM 40 sieja tik panašus dizainas.
Panhard EBR viduje jau yra vietos keturiems įgulos nariams. Šios mašinos ilgis – 6,15, plotis – 2,42, aukštis – 2,24 m. Bokštelyje sumontuotas 75 mm pabūklas, nors vėliau buvo pasitelktas ir 90 mm ginklas. EBR turi ir tris ar net keturis 7,5 mm kulkosvaidžius ir keturis DREB dūmų užsklandos įrenginius. EBR sveria apie 13 tonų, kai mažylis AM 40 svėrė tik 8. Tačiau sugrįžkime prie tos keistos važiuoklės.
Kaip ir AM 40, Panhard EBR turi aštuonis varomus ratus, iš kurių keturi yra metaliniai. Tie centriniai keturi ratai gali būti pakeliami, kai mašina važiuoja lygiais keliais, arba nuleidžiami, kai tenka įveikti sudėtingą bekelę. Kodėl jie metaliniai? Nes jie turi tik vieną funkciją – padėti EBR prasibrauti pro purvynus ir smėlį. Kieti ratai su didelėmis briaunomis padeda agresyviai irtis per gamtines kliūtis. Be to, jie yra visiškai atsparūs pažeidimams – jie nebijo kulkų, skeveldrų ar kitų aštrių objektų, kurie gali sugadinti įprastas pneumatines padangas. Galiausiai, kai yra nuleisti, tie keturi metaliniai ratai taip pat stipriai sumažina EBR slėgį į gruntą.
Likę keturi ratai yra ne mažiau keisti. EBR yra simetriška mašina – po vieną vairuotojo poziciją yra ir priekyje, ir gale. Taigi, kaip tikriausiai supratote, EBR yra vairuojamas ir priekiniais, ir galiniais ratais. Jie yra apauti specialiomis Michelin padangomis, kurios savo konstrukcijoje turi mažas azotu pripildytas kišenėles. Jos padeda sugerti smūgių jėgą, įskaitant ir į jas pataikiusias kulkas. Tai reiškia, kad EBR padangos mažo kalibro kulkomis yra neperšaunamos.
Tiesa, ne visi Panhard EBR konstrukciniai sprendimai buvo tokie geri. 12 cilindrų variklis, išvystantis 200 AG buvo sumontuotas pačiame mašinos centre. Jis leido EBR pasiekti 100-115 km/val. greitį. Tačiau kaskart norint pasiekti variklį tekdavo nukelti bokštelį, todėl rimtesniam EBR remontui reikėjo pakankamai stipraus krano.
Panhard EBR buvo naudojamas ne tik Prancūzijos pajėgų. 1956 metais 50 tokių šarvuotų žvalygos mašinų įsigijo Portugalija. Ji taip pat įsigijo ir 28 EBR pagrindu sukurtus pėstininkų transporterius. Portugalijos EBR buvo panaudoti konfliktuose Angoloje, Mozambike ir Bisau Gvinėjoje. Mažesnį skaičių EBR mašinų gavo Indonezija, Vakarų Vokietija, Marokas, Mauritanija ir Tunisas.
Prancūzijos EBR buvo panaudoti konflikte Alžyre. Nors EBR buvo vadinama šarvuota žvalygos mašina, šis ginklas atlikdavo atakos ir pėstininkų paramos funkcijas. Tačiau tikriausiai istorijoje labiausiai įstrigęs Panhard EBR vaidmuo buvo visiškai taikus – viena tokia mašina be bokštelio 1970 metais vežė Charleso de Gaulleo karstą.
