Dakaro ralio dalyviai turi apie viską pagalvoti. Jie turi stebėti kitus dalyvius, sekti maršrutą, saugoti techniką. Gerai tai, kad šiais laikais jie nebegalvoja, kad pateks į pasalą ir bus apiplėšti ginkluotų gaujų. Būtent tokį košmarą 1999 metais išgyveno net 50 Dakaro ralio dalyvių ir žurnalistų.
1999 metais Dakaro ralis vyko kiek neįprastu maršrutu. Ralis prasidėjo ne Paryžiuje, o Grenadoje. Iš ten maršrutas vingiavo per Maroką, Malį, Mauritaniją, Burkina Fasą, tada vėl per Malį bei Mauritaniją į Dakarą Senegale. Lenktynės prasidėjo sausio 1 dienos rytą ir iš pradžių vyko pakankamai sklandžiai. Tik sausio 5 dieną buvo pavogtas Stepheno Piecho, Volkswagen grupės vadovo sūnėno, visureigis. Ir tai buvo dar blogesnių įvykių pranašas.
12-ąjį etapą aptemdė gąsdinantis įvykis – Kalašnikov automatais ginkluota maždaug 20 asmenų gauja apiplėšė daugiau nei 50 ralio dalyvių. Netoli Tišito miesto Mauritanijoje ginkluoti vyrai vieną po kito stabdė Dakaro ralio dalyvius, tempė juos iš automobilių bei sunkvežimių ir grasino juos nužudyti, jei tik šie sugalvos pasipriešinti. Nors gaujos vadeiva atrodė pakankamai ramus ir pasitikintis savimi, jo bendrai elgėsi kaip pamišėliai. Iš viso buvo sustabdytos 22 Dakaro mašinos, įskaitant dalyvius, žurnalistus ir techninės pagalbos sunkvežimius.
Vagys norėjo visko. Jie pavogė keturis automobilius, tris sunkvežimius ir vieną motociklą, benziną, asmeninius daiktus, visus pinigus. Ralio dalyviai buvo tampomi, tačiau nebuvo mušami. Nusikaltėliai peršovė kelias padangas, o tada paliko niekuo dėtus žmones ir išrūko per smėlynus nežinoma kryptimi. Tiesa, ralio dalyviams jie paliko šiek tiek vandens ir cigarečių.
Žmonės susigrūdo į išlikusias transporto priemones ir išvyko į bivuaka Tišite. Niekas nebuvo sužeistas, tačiau visi buvo rimtai įbauginti. Peteris de Mulderas, belgų sunkvežimio vairuotojas, po šio 4 valandas trukusio ginkluoto apiplėšimo žurnalistams pasakojo, kad buvo momentų, kai jis manė, kad bus nušautas.
Tai buvo išties siaubingas nutikimas, tačiau negalima sakyti, kad tai kažką labai nustebino. Šio Dakaro ralio maršrutas neseniai buvo pakoreguotas, bandant išvengti nusikaltėlių pamėgto Gao miesto pietų Malyje. Vėliau llenktynininkus užpuolusi ginkluota gauja juokėsi – „Mes jūsų laukėme Gao, bet nesulaukėme, tai teko atvažiuoti čia“. Gaujos lyderis vilkėjo Tatra marškinėlius, kurie lenktynininkams šį tą priminė – tokius marškinėlius vilkėjo ir 1998-ųjų metų Dakaro ralio dalyvius apiplėšęs vyras. Tiesa, ankstesnis apiplėšimas buvo kur kas menkesnis. Įtarimus, kad lenktynes puldinėja ta pati gauja patvirtino ir pats grupuotės vadeiva, atsisveikindamas pasakydamas „Susitiksime kitais metais.“
Tuaregai, kurie pasidarbavo ir tame 1999-ųjų Dakaro ralyje, garsėja tokiais išpuoliais. Šimtus metų jie puldinėjo druskos karavanus, vėliau, panašu, susidomėjo automobilių sportu. Mauritanija taip pat nebuvo labai saugi vieta ir ne tik dėl vagysčių – vėliau šalyje ėmė veikti al-Qaida. Tiesą sakant, būtent dėl teroristų veiklos Mauritanijoje Dakaro ralis buvo perkeltas į Pietų Ameriką.
Na, o tais 1999 metais Mauritanija pasiuntė šimtus karių, kad vagys būtų sugauti. Pavyko atgauti kelis sunkvežimius ir automobilius. Ralis tęsėsi toliau, nes organizatoriai nemanė, kad bus saugesni tiesiog stovėdami vietoje. Nors dalyviai buvo labai išsigandę, 1999-ųjų Dakaras baigėsi kaip ir buvo suplanuota.
