Aukštieji dviračiai, turintys neįprastai didelį priekinį ratą, kurį laiką 19 amžiaus pabaigoje buvo labai populiarūs. Vėliau juos išstūmė modernios konfigūracijos dviračiai, kuriais važinėjame ir šiandien. Tie aukšti dviračiai, įprastai vadinami penny-farthing, dabar neatrodo nei saugūs, nei patogūs – tai kodėl jais apskritai buvo važinėjama? Kokiais privalumais jie pasižymėjo?
Nors manoma, kad vienas-kitas dviratis pasirodė anksčiau, galbūt net 15-16 amžiuje, dviračių era prasidėjo tik su 19 amžiumi. Ir pirmieji dviračiai, dažnai net neturintys pedalų, turėjo daugmaž vienodo dydžio ratus. 1869 metais paryžietis Eugèneas Meyeris pristatė savo vielinius-špykinius ratus, o netrukus britas Jamesas Starley pristatė vieną iš pirmųjų penny-farthing dviračių Ariel. Starley ne tik patobulino špykinio rato konstrukciją, bet ir sukūrė aukštojo dviračio rėmą, kuris ir buvo toks populiarus porą 19 amžiaus dešimtmečių.
Penny-farthing pavadinimas nėra prekinis ženklas. Tai – žaismingas ir pakankamai tikslus aukštojo dviračio apibūdinimas. Penny ir farthing – tai britiškos monetos, kurių dydžių skirtumas žmonėms primindavo tuos labai skirtingus aukšto dviračio ratus. Aukštieji dviračiai buvo labai populiarūs Jungtinėje Karalystėje, kur buvo laikomi moderniais ir kai kuriais atvejais net pranašesniais už žirgus.
Bet grįžkime prie tų skirtingo dydžio ratų. Priekinis aukštojo dviračio ratas įprastai buvo 130-150 centimetrų skersmens, nors būta ir dar didesnių ratų. Tuo tarpu galinis siekdavo 40-46 cm. Penny-farthing dviračio rėmas buvo labai paprastas – jį sudarė vos vienas įprastai plieninis vamzdis. Pedalai buvo pritvirtinti tiesiai prie priekinio rato ašies, vairas buvo tiesiai virš jų, o sėdynė – ant rėmo visai greta vairo.
Akivaizdu, kad kristi iš tokio aukščio yra pavojinga. Tai kodėl aštuntajame 19 amžiaus dešimtmetyje buvo pereita prie tokios dviračių konstrukcijos?
Na, aukštieji dviračiai buvo pavojingi, bet turėjo ir nemažai privalumų. Tuo metu pneumatinių padangų dar nebuvo, todėl dviračiai naudojo vientisos gumos masės padangas arba važinėjo tiesiai ant plieninių ratų. Didžiulis priekinis penny-farthing dviračio ratas geriau amortizavo kelio nelygumus. Kitaip tariant, nors dabar taip ir neatrodo, aukštieji dviračiai buvo labai patogūs, ypač jei turėjo spyruokliuojančias sėdynes.
Be to, kaip minėta, aukštojo dviračio pedalai yra tiesiogiai sujungti su priekinio rato ašimi. Taigi, vienas pedalų apsisukimas dviratį pastūmėdavo toli į priekį, nes rato perimetras buvo daug didesnis už pedalų judesio apskritimą. Nors jiems reikėjo stiprių kojų, Penny-farthing dviračiai buvo pakankamai greiti ir buvo naudojami sportui.
Galiausiai, aukštasis dviratis beveik neturi jokių mechanizmų, todėl yra tiesiog juokingai patikimas – jame sugesti praktiškai nėra kam. Ašys buvo toli nuo kelio dangos, todėl į jas nepatekdavo purvas (tai ir dviratininkams padėdavo išsaugoti švarias kelnes), jie neturėjo grandinių ar lengvai praduriamų padangų. Kai keliautojas Thomasas Stevensas 1884-1886 metais penny-farthing dviračiu keliavo aplink pasaulį, jis patyrė tik vieną nesklandumą, kai jį sulaikę kariai apgadino priekinį dviračio ratą.
Patogūs, greiti ir tinkami kelionėms aplink pasaulį – penny-farthing dviračiai turėjo savų privalumų. Tai kodėl 19 amžiaus pabaigoje jų populiarumas greitai sunyko?
Aukštieji dviračiai buvo pavojingi, nes žmogus sėdėjo kone virš priekinės ašies. Taigi, kai priekinis ratas į ką nors atsitrenkdavo ar tiesiog įstrigdavo smėlyje, dviratininkas nuskriedavo per vairą į priekį. Dėl to patyrę dviratininkai leisdamiesi nuo kalno nukeldavo kojas nuo pedalų, kad įvykus nelaimei nusileistų ant pėdų, o ne ant galvos. Ir posūkiuose aukštasis dviratis buvo pakankamai pavojingas dėl labai aukšto svorio centro ir netikslaus valdymo.
Galbūt didelis penny-farthing dviračio ratas ir sugerdavo kelio nelygumus, bet patogia šios transporto priemonės nepavadinsi, nes ne visi galėjo ant jos užlipti. Vėlgi, patyrę dviratininkai galėdavo pakankamai vikriai užšokti ant aukštojo dviračio, bet pagyvenusiems ir apkūniems žmonėms jis nelabai tiko. Kaip ir sijonus dėvinčioms moterims – jos aukštaisiais dviračiais važinėdavo itin retai.
Tiesą sakant, ir keleiviui vietos čia praktiškai nebuvo – jis galėjo tik stovėti ant rėmo gale esančių užlipimui skirtų pakopų. O bagažą buvo galima tvirtinti tik prie vairo, nes tokio dviračio rėmas buvo nuožulnus ir plonas. Tuo įsitikino ir minėtas Thomasas Stevensas, kuris aplink pasaulį keliavo tik su nedideliu daiktų ryšulėliu.
19 amžiaus pabaigoje ištirpo paskutiniai penny-farthing dviračių privalumai. 1886 metais Johnas Kempas Starley, vieno iš aukštųjų dviračių kūrėjo sūnėnas, sukūrė tai, kas tapo žinoma kaip saugus dviratis. Tai – modernios konfigūracijos dviratis su vienodo dydžio ratais, sėdyne arčiau galinės ašies ir grandininiu jėgos perdavimo mechanizmu. Skirtingo dydžio žvaigždės suteikė greitį, kuriuo anksčiau didžiavosi tik penny-farthing savininkai, žema dviratininko padėtis – žemą svorio centrą ir manevringumą, o 1888 metais Johno Dunlopo pristatytos pneumatinės padangos – patogumą. Be to, toks dviratis galėjo turėti net dvi bagažines – po vieną virš kiekvieno rato. O ir kristi iš tokio aukščio buvo saugiau.
Aukštieji dviračiai iš karto neišnyko. Daug ūsuotų džentelmenų manė, kad jie yra klasiškesni ir įdomesni nei saugieji dviračiai. Tačiau su laiku pereita prie modernios konstrukcijos dviračių, kuriais vienodai gerai galėjo važinėti ir moterys (ar žinote, kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?), ir vaikai. Na, o dabar tai – entuziastų žaislas, ištraukiamas per įvairius festivalius ir klubų suvažiavimus.
