Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, kurio metu buvo panaudota visa eilė skirtingų ginkluotės rūšių. Tarp jų, žinoma, buvo ir tankai – kovinės mašinos, kurios iki šiol labai domina istorijos mėgėjus. Tankai buvo ne tik labai brangūs, bet ir vertingi kariniu požiūriu. Todėl mūšyje apgadintus ar nuo mechaninių bėdų kenčiančius tankus reikėjo taisyti. Kaip tai buvo daroma?
Šiame straipsnyje nebus leidžiamasi į gilius istorijos tyrinėjimus ar mechanikų dalinių aiškinimus. Šia bus tiesiog pateikiama šiek tiek archyvinės medžiagos bei įdomių faktų, kurie galbūt paskatins skaitytojus tolesniems skaitiniams. Galima pasakyti tik tiek, kad karinės technikos remontu rūpinosi specialūs daliniai, veikiantys užnugaryje.
Šiems daliniams ir reikėdavo išardyti visiškai sugadintus tankus, kad būtų galima panaudoti atskiras jų dalis kitų tankų remontui, bei taisyti sugedusias ar mūšyje apgadintas mašinas. Buvo keičiami pabūklai, nutraukti vikšrai, lopomos šarvuose priešo ginkluotės padarytos skylės. Jei tik tanką buvo galima suremontuoti, jis buvo remontuojamas, net jei tai užtrukdavo.
Tankų remontas vienoje gamykloje Maskvoje – užkadrinis balsas teigia, kad darbininkai tankus remontuoja po darbo dienos pabaigos. Vaizdo įraše matoma, kaip gamyklą palieka su suremontuoti BT-7 tankai.
Dažnai galima išgirsti keistų istorijų apie tai, kaip sugadintos ar įklimpusios kovos mašinos būdavo tiesiog paliekamos. Tai – labai reti atvejai. Kiekvienas tankas (ar kitas šarvuotos technikos vienetas) buvo labai svarbus, todėl miško klampynėse įstrigusios mašinos niekas tiesiog nepalikdavo. Šarvuota technika yra ribotas resursas, kuris mūšyje yra labai reikalingas, ir gali atsisukti prieš savo šeimininkus, jei pateks priešui į rankas.
Taigi, kas nutinka, kai tankas mūšyje yra pažeidžiamas taip, kad nebegali judėti? Šiems atvejams buvo skirtos specialios remonto ir evakuacijos mašinos, kurios dažnai buvo kuriamos tikrų tankų pagrindu. Jų pirminė užduotis būdavo pašalinti judėti negalintį tanką iš pavojaus zonos. Tai yra, nutempti jį tolyn į užnugarį. Ten jau darbuodavosi mechanikų būriai, kurie naudodami naujas atsargines dalis ir tai, ką galima paimti iš nepataisomai sugadintų tankų, nepailsdami gerindavo šarvuotų dalinių situaciją.
Tais atvejais, kuomet reikėdavo judėti toliau, remonto darbai būdavo atliekami paskubomis, kad tik tankas galėtų keliauti. Pavyzdžiui, jei to reikalaudavo situacija, tanko vikšrai būdavo sujungiami be trūkstamų grandžių. Tai tankui leisdavo važiuoti arba bent jau jį tempti.
Darbai lauko sąlygomis kartais reikalaudavo netradicinių sprendimų. Churchill tankas, kuris dažnai vadinamas vienu iš blogiausių tankų Antrajame pasauliniame kare (apie šį teiginį ir paties tanko istoriją rašoma šiame straipsnyje), tikrai nebuvo patikimiausia karinė mašina.
Dar bandant Churchill tankus mūšio sąlygomis buvo pastebėta, kad pavarų perjungimo strypas yra per silpnas ir nuolat lūždavo ar sulinkdavo. Problema buvo masinė, pasikartojanti beveik visuose tuo metu bandytuose tankuose. 140 RAC pulko mechanikai nežinojo ko griebtis, todėl apėjo visą miestelį ir surinko visus standartinius Ford pusašius, kuriuos tik galėjo rasti. Pasirodo, jie puikiai tiko nepakankamai tvirtiems strypams pakeisti. Vėliau ši problema buvo išspręsta.
Autentiškas laikmečio reportažas apie amerikiečių tankų remontą
Kitas įdomus eksperimentas su Churchill tankais buvo atliktas Afrokoje. Alžyre Churchill tankai kovojo greta su amerikietiškai Sherman tankais. Todėl buvo sumanyta Sherman‘o pabūklą pritaikyti Churchill‘io važiuoklei – taip gimė Churchill NA 75 – sumaniausia karo lauko modifikacija visame kare.
Kapitonas Percy Morrellas , tarnavęs tankų remonto dalinyje, pastebėjo, kad apie 60 % Madžerdos slėnyje pamuštų Churchill tankų buvo sugadinti smūgiais į pabūklo skydą arba aplink jį. Jis suprato, kad taip gali būti dėl to, kad Churchill tanko pabūklo skydas meta didelį šešėlį, kuris priešui padeda nusitaikyti. Kita problema, paskatinusi sujungti Churchill ir Sherman tankus, buvo 6 svarų sviedinių trūkumas. Britiškos amunicijos trūko, o štai 75 mm sviedinių, skirtų Sherman tankams buvo apstu.
Sumontuoti Sherman pabūklą ir jo skydą Churchill tanke nebuvo taip lengva – prireikė nemažai pjaustymo ir virinimo, kol jis pradėjo gerai veikti ir galėjo būti siunčiamas į mūšį. Tačiau bene didžiausias sunkumas iškilo suderinant dvi skirtingas tankų įgulų tradicijas.
Amerikietiškoje mašinoje užtaisinėtojas sėdėjo pabūklo kairėje, o artileristas – dešinėje. Britiškame Churchill buvo atvirkščiai, todėl spyna nepatogiai atsidarė į kairę. Pamąstęs Morrell‘as nusprendė pasukti ginklą 180 laipsnių kampu jo tvirtinime ir sumontuoti kitus ginklo valdymo įtaisus. Churchill NA 75 nustebino savo stabilia konstrukcija ir buvo mėgiamas įgulų, todėl šis karo lauko išradimas greitai paplito. Buvo pradėta masinė tankų perdirbimo operacija, kodiniu pavadinimu „Whitehot“, vos per tris mėnesius iki 1944 birželio buvo pagaminta apie 200 Churchill NA 75 tankų.
Šarvuotos technikos remontas karo lauko sąlygomis – labai sudėtinga tema. Tikimės, kad šis straipsnis jus bent kiek sudomino, pateikė naujos informacijos ar įdomios archyvinės medžiagos. Ateityje prie temos dar sugrįšime, kad galėtume papasakoti apie daugiau šarvuotos technikos remonto karo lauke subtilybių.
