Antrasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš 72 metus. Istorikai, atrodo, išnaršė visas istorijos klostes ir įdėjo labai daug pastangų visoms paslaptims atskleisti, tačiau tikrai ne viskas jau aišku. Entuziastai vis dar su didžiuliu smalsumu žvelgia į praeitį įsivaizduodami, kaip viskas galėjo pasisukti, jei priimti sprendimai būtų buvę kitokie. Lengva žvalgytis į karą pralaimėjusios pusės klaidas, bet ką blogai padarė Sąjungininkai siekdami pergalės, kad ji neturėtų tokios didžiulės kainos?
Tai ne pirmas kartas, kuomet domimės įvairiomis alternatyvios istorijos spėlionėmis. Kartą jau žiūrėjome į 5 Hitlerio sprendimus, kurie jam tikrai nepadėjo, o kitame straipsnyje bandėme išvardinti 5 didžiausias Ašies klaidas, sutrukdžiusias siekti pergalės. Siūlome akimis permesti ir tuos straipsnius. O dabar pažiūrėkime kur anot istorikų ir entuziastų suklydo sąjungininkai.
Japonijos karinės galios nuvertinimas
Dabar tuo sunku patikėti, bet daugelio vakariečių akims Japonija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo trečiarūšė šalis su labai sena kultūra, bet labai stipriai atsilikusiomis technologijomis. Japonijos karinė galia buvo visuotinai nuvertinama, o patys japonai laikomi primityviais žmonėmis ir kariais. Šiandien tokį japonų supratimą sunku įsivaizduoti, tačiau tuomet, prieš Antrąjį pasaulinį karą, JAV nesivargino rimtai tirti Japonijos ambicijų ir karinio potencialo. Japonija buvo siaubingai nuvertinama.
Ką tai nulėmė? Pirminis japonų veržimąsis Antrajame pasauliniame kare, kuomet viena po kitos Japonijai atiteko salos, yra didžiausia tokio masto operacija pasaulio istorijoje. Taip teigia istorijos entuziastas Dougas Stychas – pirmiems 6 japonų veržimosi mėnesiams neprilygo niekas. Jei JAV ir kitos valstybės būtų geriau įvertinusios Japonijos potencialą ir galią, galbūt regione būtų anksčiau dislokuoti kariniai daliniai. Kai kurie spėlioja, kad ir Perl Harboro būtų pavykę išvengti, jei Japonijos stiprybė būtų tinkamai įvertinta, ir tikrai nebūtų reikėję tiek laiko visoms saloms išvaduoti ir Japonijai palaužti.
Besąlyginės Vokietijos kapituliacijos reikalavimas
Ši klaida gali būti vertinama įvairiai – juk karas vienaip ar kitaip turėjo pasibaigti Vokietijos kapituliacija. Tačiau 1943 metų sausį vykusioje Kasablankos konferencijoje nuskambėjęs Theodoreo Roosevelto pareiškimas, kad Vokietijos kapituliacija privalo būti besąlyginė, nebuvo suderintas su sąjungininkais. Churchillas nebuvo priėmęs tokio sprendimo ir ne visi sutarė, kad tai – geriausia karo baigtis Europai.
Dabar, žiūrint iš istorinės perspektyvos, šis pareiškimas nepadėjo niekam, išskyrus propagandos ministrą Josephą Goebbelsą. Karas galėjo baigtis kur kas greičiau, nesukėlus tiek nuostolių ir žmonių aukų. Goebbelsas pasinaudojo paskelbtu reikalavimu mobilizuodamas mases kautis iki paskutinės minutės. Jis savo kuriamoje propagandoje teigė, kad Vokietijai pasidavus šalis panirs į vergovę. Bandymai derėtis dėl sąlygų galbūt būtų padėję karą užbaigti greičiau, tačiau dabar to sužinoti nebėra įmanoma.
Konvojavimo sistemos vėlavimas
Dominavimas pasaulio vandenynuose siekiant galutinės pergalės yra labai svarbus. Vokietijos povandeniniai laivai nuolat grasino sąjungininkų laivams ir trukdė didesnėms logistinėms operacijoms. Kuomet JAV įsitraukė į karą Atlanto vandenyne, ji niekaip negalėjo susidoroti su vokiečių povandeninių laivų grėsme. Per porą savaičių JAV karinis laivynas prarado 25 laivus – kelis mėnesius laivai buvo sugadinami ar paskandinami greičiau nei JAV pramonė galėjo juos statyti.
Problema buvo išspręsta kuomet buvo priimta konvojaus sistema, kuomet svarbūs laivai neplaukdavo vieni. Sąjungininkai prisitaikė prie povandeninių laivų grėsmės, bet ankstesnis konvojų sistemos pritaikymas būtų leidęs užtikrinti kokybiškesnes ginkluotės logistikos Atlanto vandenyne grandines bei padėjęs išvengti tokių didelių nuostolių. Visgi, kai kurie istorikai mano, kad JAV karo pradžioje tiesiog neturėjo pakankamai karo laivų, tinkamų konvojams lydėti. Pavieniai atsargų laivai yra ne tokie pažeidžiami kaip tie, kuriuos lydi netinkami karo laivai.
Filipinų gynyba 1942-aisiais
Generolo Douglaso MacArthuro planas ribotais resursais apginti visą Filipinų salyną 1942 metų pavasarį nuo pat pradžių buvo pasmerktas žlugti. Maisto ir amunicijos atsargos buvo išdėstytos visoje teritorijoje viliantis, kad trauktis paprasčiausiai nereikės. Visgi, teko trauktis į Bataano pusiasalį, paliekant nemažai atsargų ir karių. Trūkstant maisto tūkstančiai pasidavė – 76 tūkstančiai amerikiečių ir filipiniečių karių pateko į japonų nelaisvę. Tai, aišku, didžiulis praradimas, kurio buvo galima išvengti atsisakant Filipinų gynybos arba bent jau laiku atsitraukiant.
Operacija Deglas
Britai 1942 metais suvokė Tuniso strateginę svarbą ir norėjo ten įsitvirtinti. Tai būtų leidę pulti Vokietijos kontroliuojamas žemes iš pietų bei užtikrinti Egipto kontrolę. Pagal juos, įsiveržimas turėtų prasidėti nuo išsilaipinimo Alžyre – taip veiksmas prasidėtų pakankamai arti Tuniso. Tačiau JAV karinė vadovybė dvejojo. Jei Ispanija būtų įstojusi į karą Vokietijos pusėje, Didžioji Britanija galėjo prarasti Gibraltarą. Tuomet kariai Alžyre būtų visiškai atskirti ir jiems tiekti atsargas būtų labai sunku. Visgi, buvo pasiektas kompromisas – 1942 metų lapkričio 8 dieną prasidėjo operacija Deglas, kurios metu amerikiečių daliniai išsilaipino Kasablankoje Maroke, o britų – Orano ir Alžyro miestuose.
Išsilaipinimas taip toli nuo Tuniso sutrukdė pasiekti greitą pergalę Šiaurės Afrikoje. Vokietija užėmė Tunisą ir priešinosi iki pat 1943 metų gegužės. Tai pareikalavo daugybės resursų ir laiko. Tačiau sunku tai vadinti klaida – kas galėjo žinoti, kad Ispanija neprisidės prie Vokietijos? Ir, negalima paneigti, Deglas tikrai padėjo sustiprinti pozicijas – klaida galima laikyti ne pačią operaciją, o išsilaipinimo vietos ir laiko pasirinkimą.
Visos šios klaidos yra diskutuotinos, o pats straipsnis – nepilnas. Sąjungininkai padarė daugybę kitų klaidų tiek Ramiojo vandenyno katile, tiek rytų fronte, tiek išsilaipindami Prancūzijoje. Kurias jų klaidas laikytumėte didžiausiomis?
#/media/File:Ww2_131.jpg){kind=link}
