„Aukso karštligė“ dažnai pašaipiai vartojamas terminas apibūdinti kokiam nors godulio genamam procesui. Tačiau šie žodžiai visai neseniai mano mintyse iškilo kiek kitokiame kontekste ir skambėjo visai teigiamai. Praeitą mėnesį neplanuotai turėjau galimybę prisiliesti prie gintaro gaudymo Baltijos jūroje ir galiu patvirtinti, kad gintaro karštligė egzistuoja ir yra užkrečiama. Ar žinote, kaip Lietuvoje gaudomas gintaras? Kada tam yra geriausias laikas? Kokios orų prognozės džiugina gintaro gaudytojus? Ir kaip aš visai neplanuotai atsidūriau šaltame Baltijos jūros vandenyje ir nenorėjau išlipti?
Taip, įvairiuose dirbiniuose naudojamas gintaras beveik visada atkeliauja iš svetur, dažniausiai iš Kaliningrado srityje esančios gintaro kasyklos. Šie suvenyrai ir smulkūs juvelyrikos dirbiniai gausiai pardavinėjami turistų lankomose vietose, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Tačiau mūsų šalyje cirkuliuoja ir tikras Lietuvoje sumedžiotas gintaras, sugaunamas Baltijos jūroje. Kaip tai vyksta?
Gintaro medžiotojai visus metus esant tinkamoms oro sąlygoms brenda į Baltijos jūros vandenis ir tinklais gaudo gintarą. Geromis dienomis jie pagauna ir po kelis kilogramus Baltijos aukso, kartais pasitaiko ir didesnių gabalų. Viename filme teko matyti gintaro gaudytoją, kuris per kelias valandas labai sėkmingą dieną pagavo daugiau nei tris kilogramus gintaro. Didžiąją dalį jo laimikio sudarė gana nemaži gintaro gabalai. Taigi, galima numanyti, kad jo laimikis buvo vertas kelių tūkstančių eurų, jei gintaro gaudytojas nuspręstų jį parduoti iš karto. Tačiau susitikus aistringą gintaro gaudytoją tampa aišku, kad tai – hobis, o ne pragyvenimo šaltinis ar verslas.
Kaip nutiko, kad NODUM išsiruošė gaudyti gintarą?
Baltijos gintaras yra populiarus ir tolimose šalyse. Daug jo iškeliauja į Kiniją, JAV, Artimuosius Rytus bei kitus kraštus. Neseniai gintaro produktai išpopuliarėjo ir Brazilijoje. Viena kompanija, Lithu Âmbar („Lietuviškas gintaras“), sėkmingai pardavinėja gintaro karolius, skirtus ir vaikams, ir suaugusiems.
Brazilai tiki, kad gintaro karoliai ir pakabukai turi stiprių gydomųjų galių, padeda kūdikiams, kuomet jiems kalasi dantys, kovoja su įvairiomis odos ligomis. Lithu Âmbar savininkai nusprendė atkeliauti į Europą ir pažiūrėti, kaip atrodo mūsų gintaro kultūra, gavyba ir apdirbimas. Jie kelionės metu filmavo dokumentinį filmą, kuris greitu metu pasirodys Lithu Âmbar YouTube kanale. Mes, išgirdę apie įdomius svečius, nusprendėme jiems padėti įveikti kalbos barjerą ir kartu kelias dienas pakeliauti Lietuvos pajūryje.
Vienas iš Lithu Âmbar kompanijos numatytų nuotykių buvo gintaro gaudymas Baltijos jūroje. Kažkodėl įsivaizdavau, kad šis užsiėmimas yra gana nuobodus. Per televiziją esu matęs kaip tai vyksta – keli vyrai įsibridę į vandenį iki juosmens dideliais tinklais maišo vandenį, prisigraibo visokių žolių, dumblių ir šakų ir jas tempia į krantą. Tikrai neatrodė, kad tai gali būti labai smagu, ypač jei diena prasta ir pagauti nėra ko – kaip gali laimingas grįžti namo, kai pusdienį prastovėjai banguotoje Baltijoje ir už tai negavai visai nieko
Teorija prieš praktiką
Mus į nuotykį lydėjo gintaro gaudytojas, gidas Igoris Osnač. Susitikome Klaipėdoje ir pasukome link Karklės, kur laukė trumpa pažintis su gintaro gaudymo teorija. Sužinojome kelis svarbius dalykus – gintaras guli Baltijos jūros dugne, jam išplauti reikalingos audros su stipriomis bangomis, šis mineralas būna daugybės skirtingų spalvų ir jį atpažinti nėra taip lengva kaip daugeliui atrodo. Juodas gintaras buvo naujiena ne tik brazilams, bet ir man. Pasirodo, kuomet prieš 50 milijonų metų Baltijos jūros vietoje svyravo į pušis panašių medžių miškas ir iš jų tekėjo sakai, jie maišėsi su ant žemės buvusiu purvu. Štai ir viskas – juodas gintaras savyje tiesiog turi daugiau purvo, kuris per milijonus metų tapo šio organinio mineralo dalimi.
Igoris pasakoja, kad juodąjį gintarą kiti gaudytojai dažnai palieka, nes jo paprasčiausiai neatpažįsta. Pasak jo, geriausias būdas atpažinti gintarą, jį atskirti nuo spalvotų akmenukų, stiklo ar plastiko, yra paprasčiausias patrynimas tarp rankų. Šis nuo senovės žinomas būdas, pasak Igorio, yra gana tikslus, nors dabar ir dirbtinis gintaras gali kvepėti.
Gintaras, priešingai nei akmenys ar plastikas, yra degus. Tačiau greitai pastebėjau, kad Igoriui šie būdai jau yra tik antriniai, nes tikrojo savo metodo jis atskleisti negali – jis tiesiog netelpa į žodžius. Igoris gintarą medžioja nuo senų laikų ir dabar, tikriausiai, yra vienintelis gidas atskleidžiantis šio ypatingo hobio paslaptis. Jis gintarą atpažįsta geriau nei bankininkai pinigus, Igoriui pakanka pažiūrėti į įtartiną mineralą ir jis iš karto žino, ar tai yra Baltijos auksas.
Išmokę teoriją judame praktinių pamokų link. Gintaro gaudytojai, Mara, Igoris ir aš, apsirengė šiltais neperšlampamais drabužiais, pasiėmė tinklus ir leidosi prie jūros. Iš karto pastebėjau, kad Igoriui gintaro gaudymas yra kažkas daugiau nei hobis. Nusileidus į paplūdimį jo akys užsidegė, ir pradėjo skenuoti vandenis ir horizontą.
Gintaro gaudymas
Igoris žino, kokio aukščio, dažnio ir stiprumo turi būti bangos, kad gintarų medžioklė būtų sėkminga. Jo akys automatiškai ieško paukščių, kurie, kaip Igoris pasakojo, dirba jam. Kažkur vandenyje matėsi juodos dėmės – visokie vandens augalai, pamažu plaunami bangų judantys link kranto. Jie traukia paukščius ir, šiuo atveju, mus.
Tačiau iki matomos dėmės dar reikėjo paėjėti. Žingsniavome palei pat jūrą, bangų skalaujamu smėliu. Po mūsų kojomis buvo daugybė smulkių spalvotų akmenėlių, tačiau Igoris tarp jų vis kažką pastebėdavo ir džiaugsmingai rodydavo pirštu – pati jūra mums po kojomis sėjo gintarus! Niekaip negaliu patikėti šio žmogaus pastabumu. Paklaustas jis tik šyptelėjo – taigi gintarai žiba. Pačiam surasti bent vieną ant kranto išplautą mažyti šio mineralo gabalėlį man nepavyko – jie mano akyse susiliejo su kitais panašios spalvos ir dydžio akmenukais.
Štai kaip atrodo gintaro gaudymas Baltijos jūroje
Galiausiai priėjome medžioklės vietą, kur vandenyje matėme tamsią dėmę. Kaip sužinojome teorinėje išvykos dalyje, gintarai dažniausiai randami tarp išplaunamų augalų ar, dar geriau, medžio gabalų. Šįkart teko iš vandens graibyti žoles. Įbridome į Baltiją ir pagal Igorio komandą kaskart priartėjus bangai nuleisdavome tinklą. Jį svarbu vėl pakelti prieš bangai atsitraukiant, kad į tinklą pakliuvęs gėris nebūtų nuplautas atgal. Taip prisigaudėme nemažai augmenijos ir akmenukų, kuriuos tada parsitempėme į krantą.
Ant smėlio sugautą turtą išvertėme ir apieškojome. Nieko neradę vėl judėjome atgal, vėl maišėme vandenį tinklais, vėl tempėme sugautas žoles atgal. Galiausiai pavyko rasti kelis mažyčius gintaro gabalėlius, tačiau tuomet jie jau nebebuvo tokie svarbūs.
Mintys, praėjus mėnesiui po nuotykio
Gintaro karštinė yra užkrečiama. Buvo smagu sužinoti, kaip medžiojamas gintaras, nors per tokį trumpą laiką visų subtilybių išmokti neįmanoma. Ką tikrai žinau yra tai, kad šie žmonės yra gerąja prasme išprotėję. Jie su dideliu azartu stebi orų pranešimus, vėjo kryptį, bangas. Ir kaskart laukia to auksinio ryto, kuomet bangos gintarais po kojom duš.
Igoris ne kartą sakė, kad dažnai grįžta tuščiomis ar pagavęs labai mažai gintaro . Tačiau jau ne vieną dešimtmetį visąlaik sugrįžta pabūti su gamta ir pabandyti iš jos kišenės ištraukti sudaužytų Jūratės rūmų dalelių. Būtent pats procesas ir jo išmanymas Igoriui ir kitiems gintarų gaudytojams yra svarbiausias. Juk jam dirba paukščiai, tarp paplūdimio akmenėlių šviečia Baltijos auksas, o pati jūra atsiveria kaip gerai parašytos knygos siužetas.
Po to gintaro pažinimo kelionę su draugais iš Brazilijos dar tęsėme ir sužinojome tikrai nemažai lankydami gintaro dirbinių gamyklą, galerijas, SPA centrus. Tačiau būtent gintarų gaudymas įstrigo ir man, ir Marai. „Niekaip negaliu pamiršti gintaro gaudymo. Labai norėčiau sugrįžti“ sako Mara.
Užsukite aplankyti kitų nuotykio dalyvių
Igoris Osnač – jo organizuojamas išvykas tikrai rekomenduoju.
Lithu Âmbar – Internetinė svetainė, Facebook, Instagram ir YouTube. Būtent YouTube greitai pasirodys apie kelionę susuktas filmas.
