Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?

Citroën Méhari – tai 1968 metais pasirodžiusi legendinio Citroën 2CV versija, skirta bekelei. Galbūt taip ir neatrodo, tačiau Méhari iš tiesų yra visureigis. Ir dar koks. Šis modelis taip patiko žmonėms, kad buvo gaminamas net 20 metų. Bet kuo ypatingas buvo Citroën Méhari? Ir ką bendro jis turi su kibiru?

Ne kartą kalbėjome apie Citroën markę kaip apie vieną didžiausių inovatorių automobilių pasaulyje. Nors nei 2CV, nei jo pagrindu sukurtas Méhari nebuvo technologiniai šedevrai, pagaminti pigų automobilį nėra taip lengva, kaip atrodo. Iš tikrųjų, norint pardavinėti pigius automobilius ir iš to uždirbti reikia labai gudrių inžinierių.

Pigusis Citroën 2CV pasirodė dar 1948 metais. Iš tiesų šio automobilio kūrimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau globalus konfliktas sustabdė revoliucinio modelio vystymą. 1967 metais į rinką žengė Citroën Dyane, kuris buvo giminingas 2CV, bet pasižymėjo kiek aukštesne kokybe ir kaina. Citroën planavo, kad Dyane pakeis 2CV, tačiau tai neįvyko, nes pigesnis modelis buvo paklausesnis. Tiesą sakant, Dyane gamyba buvo nutraukta 1983 metais – 7 metais anksčiau nei gamyklą paliko paskutinis 2CV.

Citroën 2CV buvo labai pigus automobilis, skirtas atokiems Prancūzijos kaimams. Tai turėjo būti lengvai prižiūrima, dėmesio visiškai nereikalaujanti mašina. Tačiau kartu 2CV buvo gana senamadiškas. Antrojo pasaulinio karo naikintuvų asas grafas Rolandas de la Poype, kuris vadovavo Citroën detales gaminusiai SEAP įmonei, sukūrė 2CV pagrindu sukūrė naujo automobilio dizainą. Ši mašina buvo sukurta būtent ant Dyane platformos, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo 2CV. Naujasis automobilis gavo Méhari  vardą – šiuo žodžiu vadinami vienkupriai kupranugariai.

1968 metais pristatytas Citroën Méhari susilaukė didelio susidomėjimo. Ryškiaspalvis visureigis atrodė tarsi kokia karinė mašina iš animacinio filmo. Nepaisant linksmomis spalvomis švytinčio kėbulo, Citroën Méhari buvo gana praktiškas. Šį automobilį buvo galima nuplauti tiesiogine vandens srove – net ir jo salonas neturėjo jokių medžiagų, kurias būtų galima apgadinti vandeniu. Po kapotu slėpėsi 0,6 l dviejų cilindrų variklis, išvystantis 28 ag (21 kW) – kaip visureigiui, tai atrodo labai mažai, tiesa? Na, bet Méhari buvo labai pigus ir paprastas. Grotelėse netgi buvo speciali skylė, pro kurią įkišus rankeną variklį buvo galima užvesti rankiniu būdu.

Nors buvo vadinamas visureigiu, standartinis Citroën Méhari buvo varomas tik priekiniais ratais. Tik 1979 metais pasirodė keturiais ratais varoma Méhari versija, kuri pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis – turėjo ant kapoto montuojamą atsarginį ratą, pūstas ratų arkas, didesnius ratus bei bamperius. Visgi keturiais ratais varomas Méhari nebuvo labai populiarus – iki 1983 metų Citroën pagamino tik 1300 tokių automobilių, o tada gamybą nutraukė. Dabar tai – kolekcionierių labiausiai medžiojama Méhari versija.

Priekiniais ratais varomas Méhari buvo gerokai populiaresnis. Šis automobilis buvo labai lengvas – svėrė vos 570 kg. Aišku, 3,52 m ilgio ir 1,53 m pločio automobilis buvo visai mažas, tačiau vis tiek jis galėjo būti toks lengvas? Padėjo tai, kad standartinis Méhari neturėjo stogo, o ir durelės šiam automobiliui nebuvo būtinos. Tačiau iš tiesų tokį mažą svorį pavyko pasiekti kėbulą gaminant iš ABS plastiko. Šiais laikais, kai sakome, kad automobilio kėbulo elementai yra plastikiniai, dažnai kalbame apie stiklo pluoštą ar anglies pluoštu sutvirtintą polimerą. Tuo tarpu ABS plastikas yra labai pigus ir pakankamai silpnas – iš jo gaminami pigiausių prietaisų korpusai, žaislai, pakuotės ir kibirai.

Kėbulo konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau kartu turėjo ir vieną ypatingą bruožą – ji buvo modulinė. Tai reiškia, kad dureles buvo galima greitai išmontuoti, o paskui sumontuoti atgal. Lengvai nusiėmė ir iš audeklo bei rėmo pagamintas stogas, o priekinį stiklą buvo galima nuimti ar paguldyti ant kapoto. Visos šios detalės buvo tokios lengvos, kad vienas žmogus per kelias minutes galėjo lengvai transformuoti Méhari iš uždaro visureigio į bagį.

Plastikinis Méhari kėbulas nebuvo dažomas – ryškūs pigmentai buvo įterpiami tiesiai į plastiką (juk ir jūsų raudonas kibiras nėra dažytas). Tai, beje, reiškia, kad ultravioletiniai spinduliai (saulės šviesa) blukina Méhari kėbulus ir jų spalvos įprastomis priemonėmis jau nebeįmanoma atstatyti. Citroën Méhari taip pat nebuvo labai saugus – lengvos, bet silpnos sėdynės ir ABS kėbulas neužtikrino keleivių saugumo autoįvykių metu. JAV Méhari buvo registruojamas kaip sunkvežimis, todėl net saugos diržų neturėjo – tais laikais tokio reikalavimo tiesiog nebuvo.

Nepaisant trūkumų, žmonės mylėjo Citroën Méhari ir juos noriai pirko. Iki 1988 metų, kuomet Méhari gamyba buvo sustabdyta, Citroën pagamino beveik 145 tūkstančius šių automobilių. Daugiausia jų – paprasti standartiniai priekiniais ratais varomi visureigiai, kiek mažiau – keturiais ratais varomų ir kietastogių versijų. Méhari pardavimai viršūnę pasiekė 1973-1974 metais, kuomet pasaulis išgyveno naftos krizę. Méhari buvo labai taupus, nes turėjo mažą variklį ir svėrė visai nedaug.

Citroën Méhari buvo išties įdomus visureigis su plastikiniu kėbulu – juos ne be reikalo šiandien noriai perka kolekcionieriai.

Taip pat skaitykite:

Kokias inovacijas pristatė Citroën SM?

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?