Nemažai jaunų žmonių svajoja tapti komercinių orlaivių pilotais. Ir tai – labai graži svajonė. Juk pilotų darbo kabinetai pasižymi gražiausiu vaizdu pro langą, o ir galimybėmis keliauti jie nesiskundžia. Tačiau šiais privalumais anksčiau džiaugėsi ne tik du orlaivio pilotai – kabinoje būdavo ir trečias įgulos narys. Kokias funkcijas jis atlikdavo? Kodėl dabar jo nebereikia?
Anksčiau už pilotų nugarų įsitaisydavo skrydžių inžinierius. Priešais didelę prietaisų panelę įsitaisęs specialistas skrydžio saugumui bei efektyviai įvykdytam maršrutui būdavo toks pat svarbus kaip ir pilotai. Skrydžių inžinieriai lėktuvuose dirbo dar ne taip seniai – pirmosios iki šiol skraidančio Boeing 747 versijos pilotų kabinose vis dar turėjo tris darbo vietas.
Skrydžio inžinieriaus profesija atsirado kartu su didesniais lėktuvais. Šie įgulos nariai dažnai buvo vadinami tiesiog orlaivių mechanikais. Jų darbas buvo prižiūrėti sudėtingas lėktuvų sistemas ir užtikrinti sklandų variklių darbą. Pavyzdžiui, kartais kylant į didesnį aukštį jiems reikėdavo pareguliuoti degalų ir oro santykį, nes didesniame aukštyje ore yra mažiau vidaus degimo varikliams būtino deguonies. Skrydžio inžinieriai kartais dirbo gana pavojingomis ir nepatogiomis sąlygomis. Štai eksperimentinio lainerio Caproni Ca.60 Transaereo skrydžių inžinieriai turėjo įsitaisyti tarp kelių variklių, sumontuotų atskirai nuo pagrindinio fiuzeliažo. Tuo tarpu milžiniškame skraidančiame laive Dornier Do X skrydžio inžinierius valdė visus 12 variklių iš pakankamai patogios darbo vietos.
Pirmasis komercinis nuo žemės kylantis keleivinis lėktuvas su skrydžio inžinieriaus pozicija greičiausiai buvo Boeing 307 Stratoliner. Skrydžių inžinieriai greitai paplito per Antrąjį pasaulinį karą ir iš karto po jo, kai lėktuvai darėsi vis sudėtingesni.
Anksčiau skrydžių inžinieriai įsitaisydavo arčiau variklių, tačiau šiek tiek modernesniuose vakarietiškuose laineriuose jų darbo vieta buvo kabinos gale, už pilotų nugarų. Tačiau tai nebuvo standartas – Tupolev Tu-134 skrydžio inžinierius sėdėjo toli lėktuvo nosyje, Lockheed C-130H Hercules – tarp pilotų – viskas priklausė nuo orlaivio konstrukcijos ir dizaino. Šalia skrydžio inžinieriaus dažnai sėdėdavo ir navigatorius, tačiau ši profesija išnyko pirmiausia – aštuntojo dešimtmečio pradžioje navigatoriai lėktuvams jau buvo iš esmės nereikalingi. O štai skrydžių inžinieriai dar kurį laiką išliko.
Pagrindinė skrydžio inžinieriaus užduotis – orlaivio sistemų darbo priežiūra ir problemų sprendimas, jei to prireiktų. Skrydžio inžinieriai darbo imdavosi dar prieš lėktuvui kylant. Jie atlikdavo centruotės skaičiavimus, įsitikindami, kad lėktuvas yra tinkamai subalansuotas, patikrindavo skirtingų sistemų darbą ir orlaivio pasiruošimą kelionei. Kai kuriuose orlaiviuose net variklių užvedimas buvo patikimas skrydžio inžinieriui. Tuomet skrydžio inžinieriai turėdavo nustatyti kai kuriuos variklio parametrus konkrečiai užduočiai. Pavyzdžiui, skirtinga galia buvo nustatoma riedėjimui link tako, kilimui, apsisukimui, tūpimui ir kitiems kelionės etapams. Galia ir kiti parametrai buvo keičiami pagal piloto nurodymus. Skrydžio inžinieriai taip pat prižiūrėdavo deguonies, aušinimo, degalų, oro kondicionavimo ir kitas sistemas.
Skrydžių inžinieriai neturėjo daug laiko žvalgytis į lauką – jie turėjo stebėti specialiai jiems sukurtą prietaisų panelę su daugybe rodyklių, perspėjimo signalų, mygtukų ir rankenėlių. Koks dabar tepalo slėgis? Ar tolygiai dirba dešinės ir kairės pusės varikliai? Kokios galios prireiks leidžiantis prieš vėją? Skrydžio inžinieriai, sėdintys už pilotų nugarų, dažnai turėjo pačias geriausias sėdynes visame lėktuve jau vien dėl to, kad jos buvo lanksčios. Jos galėjo judėti į šonus, pasisukti, pasikelti – visa tai leido inžinieriams vienu metu apžvelgti visus instrumentus. Kalbame būtuoju laiku, nes skrydžių inžinierių šiais laikais beveik nebeliko.
Šią profesiją panaikino automatizuotos orlaivių valdymo sistemos. Kitaip tariant, skrydžio inžinieriaus darbą pasidalino pilotai ir kompiuteriai. Šiais laikais įvairūs sensoriai, perspėjimo sistemos ir autizuotas lėktuvo valdymas leidžia net pačius didžiausius lėktuvus valdyti vos dviejų pilotų įgulai. Skrydžių inžinieriai reikalingi tik senesniuose lėktuvuose, kurių vis mažėja. Trečiojo žmogaus pilotų kabinoje atsisakymas padeda sutaupyti pinigų, tačiau kartu pagerina skrydžio saugumą – automatinės sistemos į įvairias problemas reaguoja greičiau nei reaguotų žmonės.
Taip pat skaitykite:
Kodėl oras lėktuvuose toks sausas? Kodėl drėkintuvai įrengiami tik verslo klasės lėktuvuose?
Ar kabinose sėdintys pilotai gali matyti lėktuvo sparnų galus?
Kodėl didžiųjų lėktuvų padangos nėra pripildomos oru?
Paskelbta Airbus A380 programos pabaigos data – kodėl šiais laikais dviaukščiams lėktuvams nesiseka?
Ar lėktuvų varikliai gali neužsivesti dėl šalčio?
Kodėl bandomų lėktuvų fiuzeliažai beveik visada yra žali?
