F-16 yra aerodinamiškai nestabilus, bet tai yra privalumas

F-16 Fighting Falcon skraido jau daugiau nei 46 metus. Tai yra vienas iš tų naikintuvų, apie kuriuos yra girdėję ir aviacija ar karine pramone šiaip jau nesidomintys žmonės. Be to, reikia pasakyti, kad F-16 yra savotiškai gražus lėktuvas. Bet ar žinojote, kad už to grožio slypi inžinierių tyčia sukurtas nestabilumas?

Tai – straipsnių serijos apie General Dynamics F-16 Fighting Falcon dalis. Čia galite surasti kitus serijos straipsnius – paskaitykite apie neplanuotą pirmąjį skrydį ir apie šio naikintuvo kabinos ergonomiką.

F-16 iš tikrųjų yra pirmasis naikintuvas, kuriam inžinieriai tyčia suteikė aerodinaminio nestabilumo. Kalbant techniniais terminais, F-16 pasižymėjo neigiamu aerodinaminiu stabilumu. Paprasčiau – jis nelabai norėjo skristi tiesiai. Daugelis lėktuvų yra kuriami taip, kad skristų tiesiai, kai pilotas nejudina orlaivio valdymo įrenginių. Tai užtikrina stabilų, saugų, prognozuojamą ir pilotų per daug neapkraunantį skrydį. Tačiau teigiamas aerodinaminis stabilumas turi ir trūkumų.

Reaktyviniai naikintuvai privalo būti labai manevringi. Aerodinaminio stabilumo trūkumas yra tas, kad norint pradėti kokį nors staigų manevrą, tenka įveikti tą įgimtą lėktuvo stabilumą. Naikintuvas nori skristi tiesiai ir gražiai, o pilotas nori jį pakviesti suktuku nerti į dešinę, todėl reikia nugalėti tą aerodinaminį stabilumą. Būtent todėl inžinieriai suteikė F-16 neigiamą aerodinaminį stabilumą – pagerino lėktuvo manevringumą.

Įprastai aerodinaminis nestabilumas reikštų, kad lėktuvas yra sunkiai valdomas. Be to, būtų sunku išlaikyti stabilumą degalų papildymo ore metu. Tačiau F-16 pilotai teigia, kad šis naikintuvas yra labai lengvai valdomas. Jie dažnai sako, kad tu nepilotuoji F-16 – tiesiog F-16 tave skraidina.

Stabiliu skrydžiu rūpinasi F-16 skrydžio valdymo kompiuteris. Šis naikintuvas turi vadinamąją  fly-by-wire pilotavimo sistemą – jo valdymo įrenginių (vairalazdės ir pedalų) ir valdymo paviršių nesieja jokios mechaninės jungtys. Kitaip tariant, piloto valdomi įrenginiai yra tarsi jungikliai, kurie nurodo kompiuteriui, ką lėktuvas turi atlikti. Tai suteikia galimybę lėktuvo kompiuteriui kompensuoti aerodinaminį nestabilumą. Pilotui nereikia nuolat darbuotis vairalazde, kad tik naikintuvas skristų tiesiai – jis nurodo, kur jam skristi, o visus nukrypimus nuo piloto pasirinkto kurso kompiuteris išsprendžia savarankiškai.

Bet jūs žinote, kokie yra kompiuteriai – jie genda. Taip kaip aerodinamiškai nestabilus F-16 būtų valdomas gedimo atveju?

Genda sudėtingi kompiuteriai, turintys daugybę silpnųjų vietų. Negalima sakyti, kad F-16 skrydžių kompiuteris yra primityvus prietaisas, tačiau atsiminkite, kad pirmam skrydžiui šis naikintuvas pakilo 1974 metais. Taip, vėliau visa avionikos ir skrydžių valdymo sistema buvo ne kartą atnaujinta, tačiau tas patikimas paprastumas išliko. Be to, naudojamas keturių kanalų skrydžių valdymo kompiuteris. Tikimybė, kad viskas suges vienu metu ir lėktuvas taps nevaldomu yra praktiškai nulinė. Fly-by-wire sistema dabar naudojama ir komerciniuose lėktuvuose ir yra laikoma visiškai saugia.

Beje, aerodinaminis nestabilumas priklauso ir nuo greičio. Skrisdamas greičiau už garsą F-16 tapdavo stabiliu, nes manevringumas skriejant tokiu greičiu tiesiog nebėra toks kritiškai svarbus.