Automobilių gamintojai dažnai kuria koncepcinius modelius net negalvodami apie masinę jų gamybą. 1953-1964 metais sukurti GM Firebird automobiliai nėra išimtis – niekas net nesvajojo, kad kada nors jie bus gaminami serijiniu būdu. Tačiau šiuose keistuose automobiliuose buvo ir pakankamai įdomių savybių, kurios turėjo parodyti, kuo važinėsime ateityje.

General Motors 1949-1961 metais organizavo kasmetinį Motorama renginį. Tai buvo futuristinių automobilių ir technologijų paroda, sukurta paskatinti žmonių domėjimąsi naujausiais pasiekimais ir GM kūriniais. Savaime suprantama, šioje parodoje buvo pademonstruotas ir ne vienas koncepcinis automobilis. Tarp jų – ir Firebird keistuoliai.

Firebird automobilius kūrė garsusis amerikiečių automobilių dizaineris Harleyus Earlas. Šio žmogaus biografijoje – Buick Y-Job, Chevrolet Corvette, General Motors Le Sabre ir daug kitų garsių automobilių. Earlas dažnai ieškojo įkvėpimo aviacijoje ir aeronautikoje. Šios sritys įkvėpė ir Firebird automobilius.

Pirmasis General Motors Firebird, vadintas kodiniu vardu XP-21, pasirodė 1953 metais. Tai yra išties įspūdingas vienvietis automobilis, pasižymintis reaktyvinio naikintuvo dizainu. Vairuotojo vieta buvo po aviacijos stiliaus gaubtu, o stiklo pluošto kėbulas turėjo ne tik trumpus sparnus, bet ir nemažą vertikalų stabilizatorių. Nors Firebird neskrido, tie sparnai netgi turėjo užsparnius, kurie padėjo automobiliui sustoti. Ir jam reikėjo padėti, nes GM Firebird buvo labai greitas.

Gm Firebird I – vienvietis viršgarsinių naikintuvų įkvėptas koncepcinis sportinis automobilis. (Karrmann, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Firebird I buvo ne šiaip koncepcija, o veikiantis prototipas. Tiesa, šio automobilio viduryje buvo ne paprastas stūmoklinis vidaus degimo variklis, o dujų turbina. Tai reiškia, kad teoriškai Firebird galėjo naudoti praktiškai bet kokius degalus. Degindama benziną ta turbina išvystė 370 AG (280 kW). Jų pakako, kad vos daugiau nei 1,1 t sveriantis automobilis būtų labai greitas, tačiau jį vairuoti galėjo tik inžinierius Emmettas Conklinas, vadovavęs variklio kūrimui. Vieno bandymo metu Firebird I pasiekė 160 km/val. greitį, tačiau jungiant antrąją pavarą (!) automobilis staiga prarado stabilumą ir bandymą teko užbaigti.

Firebird I buvo smagus projektas, kuris tikrai traukė žvilgsnius ir atrodė kaip šis tas iš ateities. Tačiau antroji Firebird versija jau buvo visai kitokia. 1956 metais pasirodęs automobilis buvo keturvietis šeimyninis automobilis, nors Earlas ir jam suteikė panašią viršgarsinio naikintuvo išvaizdą. Firebird II kėbulas turėjo būti pagamintas iš titano, jame slėpėsi 200 AG (150 KW) dujų turbinos variklis. Šįkart GM susirūpino ir išmetamųjų dujų karščiu, būdingu tokio tipo varikliams – jis buvo įdarbintas elektrai gaminti. Firebird II dažniausiai naudojo žibalą, bet galėjo naudoti ir benziną. Šis automobilis turėjo visiškai nepriklausomą važiuoklę, diskinius stabdžius ir autonominio vairavimo sistemą.

Firebird II buvo keturvietis šeimyninis automobilis. (General Motors nuotrauka)

Taip, perskaitėte teisingai – 1956 metais General Motors ieškojo būdų, kaip leisti vairuotojui kelyje atsipalaiduoti ir nebelaikyti vairo. Firebird II turėjo tokią galimybę, tačiau autonomiškai galėjo važinėti tik specialiai jam sukurtu keliu su į asfaltą įterptu laidu, kurį automobilis ir sekė. Žinoma, ir ši sistema buvo labai primityvi ir tinkamai neveikė.

Gražus Firebird II kėbulas buvo pagamintas iš titano. (General Motors nuotrauka)

1959-ųjų Motoramoje pasirodė GM Firebird III. Tai – radikalus dvivietis automobilis, kurio kėbulą puošė daugybė įvairių sparnų ir stabilizatorių. Firebird III turėjo net du atskirus kupolus – keleivis net nebūtų galėjęs gerai susikalbėti su vairuotoju. Šis automobilis buvo intensyviai tobulinamas vėjo tunelyje ir buvo dar labiau futuristiškas nei ankstesnės Firebird versijos.

Firebird III turėjo du atskirus kupolus. (Karrmann, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Firebird III turėjo 225 AG (168 kW) turbiną ir dviejų cilindrų 10 AG (7,5 kW) variklį, kuris veikė kaip generatorius tiekiantis energiją elektriniams automobilio komponentams. Firebird III turėjo stabdžių antiblokavimo sistemą, oro kondicionierių, greičio palaikymo sistemą, anksčiau minėtą autonominio vairavimo sistemą, dureles atidarantį pultelį ir daug kitų tiems laikams nebūdingų inovacijų. Firebird III neturėjo įprasto vairo – vietoje to šalia vairuotojo sėdynės buvo pora vairalazdžių.

1961 metais buvo surengta paskutinė Motoramos paroda. Tačiau GM ir ypač Harleyus Earlas nenorėjo nutraukti Firebird tradicijos. 1964 metais Niujorke vykusioje Pasaulinėje parodoje GM pristatė FIrebird IV. Tai buvo kiek subtilesnis automobilis, atsisakęs tų ryškių iš naikintuvų pasiskolintų dizaino elementų. Jis turėjo dvejas dureles, tačiau jame tilpo 4 žmonės. Viduje net buvo televizorius! Tačiau Firebird IV buvo tik neveikianti koncepcija, muliažas, nors GM teigė, kad ir šis automobilis turėtų turbininį variklį.

Firebird IV – paskutinis serijos automobilis, kuris jau buvo tik muliažas. (General Motors nuotrauka)

General Motors Firebird koncepcijos yra išties įsimintina automobilių istorijos dalis. Firebird IV buvo nurašytas į metalo laužą, tačiau kiti automobiliai kartais dalyvauja įvairiose parodose JAV ir yra eksponuojami Henry Fordo muziejuje Mičigane.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia