Jau esame kalbėję, kad daugelio lėktuvų varikliai yra sumontuoti po sparnais arba šalia uodegos. Tačiau yra ir kita vieta, kur gali įsikurti reaktyviniai orlaivio varikliai – virš sparnų. Būtent taip atrodo iki šiol Ukrainoje gaminamas krovininiai lėktuvai An-72 ir An-74. Jų išvaizda yra tokia neįprasta, kad jie netgi buvo pravardžiuojami Čeburaškomis. Tačiau kodėl buvo pasirinktas toks neįprastas dizainas?

Nodum dažnai rašo apie keistus orlaivius. Dar visai neseniai kvietėme paskaityti apie sraigtasparnius pakeisti norėjusį Edgley EA-7 Optica. Kiek anksčiau pažvelgėme ir į tikrą neįprastą sraigtasparnį Ka-26. Daugiau keistų orlaivių rasite straipsnio apačioje, o dabar pažvelkime į Antonov An-72 dizainą.

Antonov, garsus Sovietų sąjungos, o dabar Ukrainos lėktuvų gamintojas, 1969–1986 metais gamino An-26 lėktuvą. Tai buvo sėkmingas krovininis turbopropelerinis orlaivis, gerai atlikęs savo vaidmenį. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau buvo aišku, kad artėja jo gamybos pabaiga. Imta ieškoti būdų moderinizuoti An-26 lėktuvą, pagerinti jo skrydžio ir krovinių gabenimo bei efektyvumą. Vienas iš variantų visuomet buvo pasitelkti turboventiliatorinius reaktyvinius variklius. Jie yra kur kas efektyvesni, leidžia pasiekti geresnes skrydžio charakteristikas.

An-72 ir An-74 yra gana manevringi lėktuvai. (Oleg V. Belyakov, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Buvo planuojama, kad naujas lėktuvas bus naudojamas Sovietų sąjungos karinėse pajėgose. Tai reiškė, kad šis lėktuvas privalo turėti gebėjimą nusileisti ant neasfaltuoto tako. Tai yra gana sudėtinga, nes dulkės, akmenys ir šiukšlės gali būti įsiurbti į reaktyvinius variklius. Taip pat buvo keliamas reikalavimas, kad naujasis karinių pajėgų transportinis lėktuvas galėtų naudoti itin trumpus pakilimo takus.

Jei aukštai sumontuotus variklius įsivaizduotume kaip ausis, An-72 būtų panašus į Čeburašką. (Igor Dvurekov, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dėl šių reikalavimų buvo pasirinktas kiek neįprastas dizainas – lėktuvas buvo aukštasparnis su virš sparnų sumontuotais varikliais. Toks sprendimas buvo pasirinktas dėl to, kad aukštai sumontuoti varikliai neįtraukia kelio dulkių. Kartu variklių išmetamosios dujos teka palei sparnų viršų, pagerindamos jų keliamąją galią ir sutrumpindamos reikalingo tako ilgį. Dėl šio sprendimo lėktuvai pasižymėjo neįprasta išvaizda – atrodė, kad jie nešasi variklius ant pečių. Kai kurie žmonės juose matė Čeburaškos, personažo iš sovietinės animacijos, bruožų. Tiesa, Antonov nebuvo vieninteliai turėję šią mintį – eksperimentinis Boeing YC-14 pasižymėjo labai panašiu dizainu.

Karinės pajėgos naujam transporteriui kėlė griežtus reikalavimus – orlaivis privalėjo gebėti naudotis trumpais neasfaltuotais takais, o maksimalus krovinio svoris privalėjo būti ne mažesnis nei 5 tonos. Tačiau An-72 projektu domėjosi ir oro linijos Aeroflot. An-72 pirmą kartą pakilo 1977 metais, o jau 1979 metais dalyvavo Paryžiau aviacijos parodoje – šis prototipas buvo nudažytas būtent Aeroflot spalvomis. Visgi sovietų oro linijos kėlė dar aukštesnius reikalavimus – maksimalus An-72 dabar privalėjo būti ne mažesnis nei 10 tonų. Antonov apskaičiavo, kad pirmieji prototipai gali gabenti apie 7,5 tonas, o to buvo negana. Aeroflot taip pat pageidavo ilgesnio skrydžio nuotolio. Taigi Antonov padidino lėktuvo sparnų mojį ir sumontavo papildomus degalų bakus.

Neįprastas An-72 ir An-74 dizainas praverčia dirbant sudėtingomis sąlygomis. (Igor Bubin, Wikimedia(GFDL 1.2)

Antonov užtruko, kol pradėjo An-72 gamybą, tačiau dabar programa apėmė ir karinius transporterius, ir civilinius krovininius lėktuvus. Karinių An-72 lėktuvų gamyba prasidėjo 1986 metais, ir civilinės versijos imtos gaminti maždaug tuo pačiu metu. Bent viena An-72 versija turėjo galėti skristi ir į poliarinius regionus, kur turėjo leistis ant ledo- taip atsirado An-74 lėktuvas, kuris vėliau buvo naudojamas ne tik šaltuosiuose kraštuose. Iš tiesų, An-74 paplito labai plačiai ir dabar tikriausiai yra geriau žinomas lėktuvas nei An-72, kurio pagrindu jis ir buvo sukurtas.

An-74 kyla leidžiantis saulei. (Dmitry Karpezo, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tiek An-72, tiek An-74 tebėra gaminami iki šiol. Įgulos džiaugiasi pakankamai tylia darbo vieta, o oro linijos – lanksčiomis lėktuvo panaudojimo galimybės. An-72 kyla nuo nuo 620 metrų ilgio tako, o leidžiasi vos ant 450 metrų. Jis yra toks tvirtas ir atsparus, kad būtent šie lėktuvai buvo naudojami 1997-1999 metais būtent An-72 buvo naudojamas Paryžiaus-Dakaro ralio metu.

Buvo kuriama ir An-71 versija- skraidantis radaras. Ši programa buvo atšaukta, o štai keleiviniai An-72 lėktuvai buvo gaminami, nors ir negausiai – rinkoje buvo ir geresnių keleivinių lėktuvų.

Skraidantis radaras An-71 – tik trys tokie prototipai buvo pagaminti. (Jefferry, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Na, o čia keli techniniai faktai (An-72 ir An-74):

Ilgis – 28,07 m.
Sparnų mojis – 31,89 m.
Varikliai – 2X Lotarev D-36.
Maksimalus greitis – 700 km/h
Maksimalus skrydžio aukštis – 10,1 km
Maksimalus skrydžio nuotolis – 4,325 km
Kilimo/tūpimo tako ilgis – 0,62/0,45 km
Keleivių skaičius – iki 52.
Maksimalus krovinio svoris – 10 tonų.

Taip pat skaitykite:

Keistuolis Edgley EA-7 Optica su pasislėpusiu varikliu ir stikline kabina;

Keistas, bet darbštus sraigtasparnis Ka-26;

Piaggio P.180 Avanti – dvi poros sparnų, du stumiantys propeleriai ir keistas garsas;

Neįprastų proporcijų australų žemdirbių lėktuvas Transavia PL-12 Airtruk;

Mažas BAe 146 turi net 4 variklius;

Lėktuvas su sutinusia nosimi buvo sukurtas automobiliams gabenti;

Didžiausias NASA krovininis lėktuvas – propelerinis APK bombonešio palikuonis Super Guppy.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia