Lockheed SR-71 Blackbird neabejotinai yra vienas iš įspūdingiausių visų laikų lėktuvų. Šis Šaltojo karo herojus buvo sukurtas žvalgybai ir savo laiku buvo pažangiausias lėktuvas pasaulyje. Bet ar galite patikėti tuo, kad iš jo tarsi iš kiauro kibiro varvėjo degalai?

SR-71, aišku, buvo kuriamas slaptai. Jo pirmtakas Lockheed A-12 tarnavo labai trumpai (1967-1968 m.), tačiau jo unikali forma, sukurta prasmukti pro priešininkų radarus, suformavo ir SR-71 išvaizdą. Juodasis paukštis pirmam skrydžiui pakilo 1964 metais, o tarnybą pradėjo jau 1966-aisiais.

Net sunku išvardinti visas ypatingas Lockheed SR-71 savybes – tam prireiks kelių straipsnių. Šis 32,74 metrų ilgio dvimotoris orlaivis turėjo 16,94 metrų ilgio sparnus. Kaip galite pastebėti iš nuotraukų, tie sparnai buvo sumontuoti toli lėktuvo fiuzeliažo gale. Tokia forma buvo suformuota vienos ypatingos SR-71 savybės – greičio. SR-71 iki šiol yra greičiausias kada nors pakilęs oru kvėpuojantis orlaivis (raketos skrenda greičiau) – 24 km aukštyje SR-71 galėjo pasiekti 3 540 km/val. greitį. Ir tas 24 km aukštis jums turėtų palikti įspūdį, bet prireikus SR-71 galėjo pakilti ir į 26 km aukštį.

SR-71 galėjo pasiekti didesnį nei MACH 3,3 greitį. (U.S. Air Force, Tech. Sgt. Michael Haggerty, Wikimedia)

Didžiulis SR-71 greitis ir skrydžio aukštis buvo reikalingi ypatingai slaptoms ir pavojingoms žvalgybos misijoms. Kitoje Šaltojo karo fronto pusėje veikė ne ką mažiau gudri karinė pramonė, kurią amerikiečiams reikėjo stebėti. SR-71 galėjo daryti detalias ir nepaprastai vertingas nuotraukas. Jei sovietai ar kiti priešininkai ir būtų sugalvoję pabandyti Juodąjį paukštį numušti, SR-71 būtų turėjęs pakankamai daug laiko nuo raketos tiesiog pasprukti. Štai 1986 metais SR-71 taip paspruko nuo jam virš Libijos skirtų raketų.

Tačiau toks milžiniškas greitis generuoja trintį su oru, o kur yra trintis egzistuoja ir karštis. Išoriniai kabinos stiklai buvo pagaminti iš kvarco ir buvo ultragarsiniu būdu privirinti prie titaninio rėmo. Skrydžio metu stiklas įkaisdavo iki 316 °C. Tokio karščio įprastos lėktuvų konstrukcijoje sutinkamos medžiagos neatlaiko.

Bent 85 % Lockheed SR-71 Blackbird konstrukcijos buvo pagaminta iš titano. Atkreipkite dėmesį į banguotą sparnų paviršių. (U.S. Air Force, Judson Brohmer, Wikimedia)

Net 85 % Lockheed SR-71 konstrukcijos buvo pagaminta iš titano lydinio (pagaminto iš sovietinės titano rūdos), kuris buvo itin atsparus karščiui. Likusi orlaivio dalis buvo pagaminta iš polimerinių kompozitų, kurie 20 amžiaus viduryje dar nebuvo taip gerai išvystyti kaip dabar. Jei gerai įsižiūrėtumėte, pastebėtumėte, kad SR-71 sparnų paviršius buvo banguotas. Tai nėra geriausias sprendimas aerodinamikos prasme, bet banguotas metalas kaisdamas turi daugiau erdvės plėstis – lygus paviršius greičiausiai pats išsikraipytų nuo karščio. 

Tos plonos titaninės fiuzeliažo plokštės prie lėktuvo rėmo buvo tvirtinamos pakankamai laisvai, su nemažais tarpais, kad turėtų vietos išsiplėsti. Lockheed SR-71 iš tikrųjų buvo inžinerinis stebuklas. Tiksliau – aviaciniais JP-7 degalais smirdintis ir visą pakilimo taką jais aplaistantis inžinerinis stebuklas. SR-71 veikė labai plačiame temperatūrų diapazone, todėl užsandarinti degalų sistemos tiesiog nebuvo kaip – besiplečiantis ir besitraukiantis metalas būtų suplėšęs bet kokias tarpines ir sandarinimo medžiagas.

Vos pakilęs SR-71 pirmiausia susirasdavo degalų papildumo lėktuvą. (U.S. Air Force, Ken Hackman, Wikimedia)

Degalai varvėjo ir per minėtus tarpus tarp fiuzeliažo plokščių. Vėlgi, kadangi SR-71 paviršius stipriai įkaisdavo, priekinės sparnų briaunos buvo aušinamos degalais, kurie cirkuliuodavo tarp rėmo ir išorinių titaninių plokščių. Taigi, prieš pakildamas Lockheed SR-71 pakilimo taką nuliedavo aviaciniais degalais, tačiau vos pakilęs ir įkaitęs jis tapdavo sandarus.

Skamba kaip pavojinga inžinierių klaida? Prisiminkite – kalbame apie 20 amžiaus septintąjį dešimtmetį. Šiais laikais kompozitinės medžiagos leistų išvengti tokių juokingų konstrukcijos trūkumų. SR-71 metalas neišvengiamai plėtėsi ir traukėsi, todėl inžinieriai tam turėjo palikti vietos.

Prieš kildamas SR-71 pakilimo taką nuliedavo degalais, bet prarastas kiekis nebuvo reikšmingas lyginant su degalų bakų talpa. (NASA, Wikimedia)

Ir niekas per daug nekreipė dėmesio į tuos varvančius degalus. Vos pakilęs Lockheed SR-71 dažniausiai sukdavo link degalų papildymo lėktuvo. Ir ne, ne todėl, kad dalį rezervo paliko ant pakilimo tako asfalto, o todėl, kad pakilti su nepilnais bakais būdavo lengviau ir saugiau. SR-71 bakuose tilpo 46 255 l degalų, todėl tas varvėjimas nebuvo tokia didelė problema.

Lockheed SR-71 Blackbird tarnybą JAV karinėse oro pajėgose užbaigė 1998 metais, o NASA – 1999-aisiais. Iš viso pagaminti 32 tokie lėktuvai, 12 iš jų buvo prarasti dėl techninių problemų – nei vienas nebuvo numuštas priešo.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia