Ar didieji lėktuvai skrydžio metu kartais naudoja valytuvus?

Lietus automobilių vairuotojų negąsdina – dešinės rankos pirštais lengvai užkliudote rankenėlę ir priekinį stiklą ima valyti valytuvai. Lėktuvai taip pat labai dažnai darbuojasi ir per lietų – ar jie skrydžio metu naudoja valytuvus? Štai keli įdomūs faktai apie lėktuvų valytuvus, kurių turbūt nežinojote.

1903 metais amerikietė verslininkė, nekilnojamojo turto plėtotoja, vyndarė ir išradėja Mary Elizabeth Anderson gavo savo pirmąjį patentą – ji sukūrė stiklo valytuvus. Ši idėja jai kilo tada, kai žiemą Niujorke ji pastebėjo, kad tramvajų mašinistai krentant lietui ar sniegui sunkiai mato kur važiuoja. Anderson vėliau bandė parduoti teises į savo išradimą, tačiau niekas juo iš pradžių nesusidomėjo. Tik 1922 metais, kai Anderson patentas jau buvo pasibaigęs, Cadillac ėmė montuoti valytuvus į savo automobilius kaip standartinę įrangą.

Persikelkime į šiuos laikus, kai valytuvus turi absoliuti dauguma motorinių transporto priemonių. Visi automobiliai, traukiniai, autobusai, sunkvežimiai ir, žinoma, lėktuvai turi valytuvus. Daugelis suvokia, kam dideliam komerciniam lėktuvui reikalingi valytuvai, bet ar jie kada nors įjungiami skrydžio metu?

Didieji lėktuvai įprastai turi du valytuvus – po vieną kiekvienam pilotui. Ir valdomi jie atskirai – tai sumažina riziką, kad orlaivis liks be veikiančių valytuvų. Dažniausiai lėktuvų valytuvai turi tik 2-3 greičio nustatymus, kurių visiškai pakanka, nes ant žemės nuvažiuojamas pakankamai neilgas atstumas ir niekas nesimaišo po lėktuvų ratais.

Kiekviena lėktuvo kelionė prasideda ant žemės – orlaiviui tenka nuriedėti iki pakilimo tako. Ir, žinoma, jei tik lyja, tie valytuvai yra naudojami. Vos pakilus valytuvai dažniausiai yra išjungiami, nes jų paslaugų tiesiog nebereikia – skrendant aukštyn kelio nebereikia matyti. Juolab, kad skrendant didesniu greičiu vandens lašai yra tiesiog nubraukiami greito oro srauto , o ir patys lietaus debesys yra sunkūs ir laikosi gana žemai, todėl lėktuvai greitai pakyla virš jų.

Skrydžio metu valytuvai nenaudojami ne tik dėl to, kad jų nereikia – jų naudojimas gali būti pavojingas. Valytuvai yra labai neaerodinamiški, todėl oro srautas juos kaip mat nuplėštų. Nuplėšta metalinė valytuvo konstrukcija gali pažeisti stiklą arba, dar blogiau, būtų įsiurbta į vieną iš variklių. Todėl lėktuvų gamintojai yra numatę greičius, kuriuos pasiekus valytuvai tiesiog nebegali būti naudojami. Pavyzdžiui, Airbus A320 atveju tas greitis yra maždaug 593 km/val. – tokį greitį lėktuvas pasiekia netrukus po pakilimo. Viršijus šią ribą valytuvai tampa neaktyvūs – net ir norėdamas pilotas negalėtų jų įjungti.

Kai lėktuvas leidžiasi, jis neišvengiamai vėl kerta tuos sunkius lietaus debesis. Prieš tūpdamas lėktuvas skrenda vis lėčiau ir lėčiau. Galiausiai tas oro srautas, kuris dar visai neseniai nubraukdavo matomumą bloginančius lašus, tampa per silpnas. Taigi, vos tik greitis sulėtinamas žemiau numatytos ribos, valytuvai yra įjungiami. Geresnis matomumas padeda pilotams suvokti savo padėtį oro uosto tako atžvilgiu. Todėl atsakymas į antraštėje užduotą klausimą yra teigiamas – taip, priešingai nei mano daugelis, lėktuvai naudoja valytuvus ir skrydžio metu, bet tik kildami ir leisdamiesi.

Tiesa, valytuvus turi ne visi lėktuvai. Itin greiti kariniai lėktuvai vengia naudoti tokius neaerodinamiškus prietaisus. Vietoje jų jie pasitelkia iš reaktyvinių variklių kompresorių tiekiamą orą – jis lengvai nupučia lietaus lašus ar sniegą. Vėlgi, to reikia tik kylant ir tupiant.