Žvelgiant iš šalies būtų sunku pastebėti, ką bendro turi klasikinis Mini ir Lamborghini Miura. Mini – tai mažytis ekonominis automobilis, kurio priekinius ratus suka nedidelis 4 cilindrų variklis. Tuo tarpu Lamborghini Miura – vienas iš pirmųjų tikrų superautomobilių su viduryje sumontuotu V12 varikliu. Tačiau šis tas bendro tarp šių automobilių yra.
Klasikinis Mini, aišku, anksčiau taip nebuvo vadinamas, bet dabar yra žinomas būtent tokiu vardu. Mini dabar yra garsi markė, o kadaise buvo tik vienas iš British Motor Corporation (BMC) modelių. Per jo ilgą istoriją Mini žymėjo keli skirtingi gamintojų ženklai – Morris, Austin, Rover. Su laiku jis tikrai keitėsi, bet išlaikė pagrindinius bruožus, kuriuos Alecas Issigonis su vos kelių žmonių komanda šlifavo dar 1956-1957 metais.
Klasikinis Mini yra vienas iš Nodum.lt autoriaus svajonių automobilių. Kokie kiti? Apie kokius automobilius svajoja svetainės skaitytojai? Kviečiu paklausyti trečiosios Pirmadienio Mazgo laidos, kurioje kalbėjau apie 5 svajonių automobilių garažą:
Tačiau šis straipsnis nėra apie klasikinį Mini. Tiksliau, ne tik apie jį – pasikalbėkime apie Lamborghini Miura. Šiam automobiliui, gamintam 1966-1973 metais, labai iškilmingo pristatymo nereikia, nes jūs jį tikrai žinote. Tai – vienas iš pirmųjų superautomobilių su viduryje sumontuotu varikliu. Miura apskritai yra vienas iš svarbiausių 20 amžiaus superautomobilių, kurio dizaine įkvėpimo ieško ir šių dienų kūrėjai. Lamborghini inžinieriai sukūrė Miura, o Miura sukūrė Lamborghini. Nors tai nebuvo pirmasis markės automobilis, būtent nuo Miura pasirodymo Ferrari privalėjo pradėti rimtai vertinti savo konkurentą.
O viskas prasidėjo dar 1965 metais, kai Lamborghini inžinieriai Gian Paolo Dallara, Paolo Stanzani ir Bob Wallace laisvu laiku ėmėsi naujo projekto, kuris tik žymiai vėliau gavo Miura vardą. Jie ėmė vystyti superautomobilio koncepciją, kuri kompanijos tėvui Ferruccio Lamborghini būtų nepatikusi. Ponas Lamborghini, savaime aišku, mėgo automobilius, tačiau sportas jo neviliojo – trasose su Ferrari jis nenorėjo varžytis. Lamborghini markė, pasak jos kūrėjo, turėjo siūlyti greitas ir prabangias keliones, o ne geriausius trasų įveikimo laikus. Tai kam tas variklis viduryje? Taip, geresnis svorio pasiskirstymas suteiktų stabilumo, bet nebeliktų patogios bagažinėms savaitgalio išvykoms į vynuogynus ir paplūdimio vilas. Be to, vietos tarp salono ir galinės ašies yra labai mažai, o Lamborghini tiesiog negali turėti mažo variklio.
1962 metais prancūzas René Bonnet pradėjo gaminti Djet – pirmąjį pasaulio serijinės gamybos automobilį su viduryje sumontuotu varikliu. 1965-1967 metais Djet jau buvo Matra modelis. Galinius jo ratus suko vos 1-1,3 litrų 4 cilindrų variklis, nes, kaip minėta, vietos didesniam agregatui čia tiesiog nėra. O gal yra? Lamborghini inžinieriai nusprendė jos paieškoti.
Lamborghini variklis šonu
4,0 litrų V12 variklis nėra labai kompaktiškas. Ilgoje Lamborghini 400 GT nosyje jis puikiai tilpo, bet kaip jį perkelti už vairuotojo nugaros? Modernus Lamborghini Aventador turi 6,5 litrų V12 variklį ir jis yra sumontuotas išilgai automobilio viduryje. Nepaisant to, Aventador turi žymiai erdvesnį saloną nei Miura. Tačiau Miura buvo sukurta naudojant senąsias gamybos technologijas ir sekant to laikmečio dizaino madas. Jo kūrėjai tiesiog privalėjo pasukti variklį šonu, bet kaip tai padaryti? Gerai, kad tuo metu Lamborghini inžinieriai jau galėjo mokytis iš kompaktiškos inžinerijos šedevro Mini.
1956 metais įvyko Sueco krizė (antrasis arabų-Izraelio karas) ir Jungtinėje Karalystėje ėmė trūkti benzino. Neaiški Artimųjų Rytų regiono ateitis vertė britus pirkti mažus ekonomiškus automobilius. 1957 metais pasirodęs Fiat 500 buvo labai populiarus, tačiau BMC vadovas Leonardas Lordas jo nuoširdžiai nekentė. Todėl Alecas Issigonis, į BMC grįžęs 1955 metais, gavo naują įdomią užduotį – sukurti praktišką automobilį, kuris tilptų 3 x 1,2 x 1,2 metrų dėžėje, būtų labai ekonomiškas ir naudotų jau egzistuojančius mechaninius mazgus. Issigonis iš tikrųjų turėjo sukurti visą šeimos automobilių liniją, bet mažylis vėliau gavęs Mini vardą tapo prioritetu.
Užduotis buvo nelengva – kaip tokioje mažoje erdvėje sutalpinti keturvietį saloną, variklį, visus mechaninius komponentus, degalų baką? Prireikė ne vieno gudraus sprendimo. Mini kėbulo suvirinimo siūlės bei durų vyriai buvo perkelti į išorę, o ašys buvo pastumtos į bazės galus, kad ratų arkos neribotų salono erdvės. Mini dizainas yra toks kompaktiškas, kad net įprastoms spyruoklėms čia neliko vietos – jas pakeitė guminiai kūgeliai. Tačiau didžiausias iššūkis visada buvo variklio skyrius.
Issigonis pasuko variklį šonu ir taip sugebėjo sumažinti Mini nosies ilgį. Be to Mini variklis ir pavarų dėžė buvo sujungti į vieną mazgą ir dalijosi alyva. Galiausiai, radiatorius buvo įkurdintas variklio skyriaus šone – tai dar labiau sutrumpino automobilio nosį ir leido naudoti variklio cilindrų rikiuotės gale sumontuotą ventiliatorių.
Klasikinis Mini peržengė anksčiau nubrėžtas ribas – buvo vos didesnis nei 3 metrų ilgio, apie 1,4 metrų pločio ir 1,35 m aukščio. Tačiau vos tik 1959 metais prasidėjo jo gamyba, prie BMC prekybos atstovų nutįso ilgos eilės. Visi norėjo Mini! Ir, aišku, garsas apie jį pasiekė ir Lamborghini inžinierius.
Taigi, kai 1965 metais Lamborghini dirbtuvėse buvo ieškoma geriausio būdo pasukti Miura variklį šonu, Mini tapo įkvėpimo šaltiniu. Mini variklis buvo skersai įsitaisęs priekyje ir suko priekinius ratus, Miura variklis irgi gulėjo šonu, bet ratų bazės gale ir suko galinius ratus. Miura V12 variklis taip pat dalinosi alyva su transmisija. Tai buvo išties kompaktiškas variklio skyriaus sprendimas.
1965 metais Miura bazė be jokio kėbulo buvo pristatyta Turine ir ten sulaukė didžiulio susidomėjimo. Lamborghini neliko kitos išeities – teko samdyti Bertone dizaino namus, kad šie sukurtų kėbulą naujam automobiliui. Šį darbą atliko legendinis Marcello Gandini ir 1966 metais prasidėjo Lamborghini Miura gamyba. Ji truko iki 1973 metų, kai buvo pristatytas Countach, kurio gamyba tęsėsi nuo 1974-ųjų iki 1990 metų.
Nors Countach, kurio koncepciją irgi nupiešė tas pats Gandini, buvo sukurtas pagal Miura pamokas, variklis tame kėbule jau guli išilgai. Vietos tam atsirado tiesiog pastumiant kabiną pirmyn – kam ta ilga nosis, jei joje nėra variklio? Tai buvo pamoka, kurią Miura padėjo išmokti.
Miura pasiskolino ne geriausią Mini idėją
Klasikinis Mini yra laikomas vienu įtakingiausių 20 amžiaus automobilių. Jame pritaikyti sprendimai turėjo didelę įtaką visiems vėliau gamintiems hečbekams. Keista, kad ir Lamborghini iš jo skolinosi variklio skyriaus komponavimo koncepciją. Tik ji sportiškiems automobiliams netiko.
Variklis ir pavarų dėžė negali dalintis alyva – tai tiesiog yra bloga mintis. Mini greitai sukramto savo alyvą, o greituose posūkiuose sunku užtikrinti tinkamą variklio tepimą. Tuo Mini įsitikino automobilių sporte – juk šis automobilis 1964, 1965 ir 1967 metais laimėjo Monte Karlo ralį. Tuo tarpu Miura buvo toks sportiškas automobilis, kad šis trūkumas išryškėdavo ir vingiuotuose užmiesčio keliuose.
Toks tankus variklio skyrius stipriai apsunkino Miura priežiūrą ir remontą. Taigi, Countach ir visi kiti po jo sekę Lamborghini su V12 varikliais viduryje turėjo visai kitokią konfigūraciją, kuri užtikrino geresnį variklio aušinimą, lengvesnę pagrindinių mechaninių komponentų priežiūrą, tiesioginę pavarų perjungimo svirties jungtį su transmisija. Išilgai sumontuotas variklis užtikrina ir geresnį svorio pasiskirstymą, nes guli tiesiai ratų bazės viduryje.
Tiesa yra ta, kad Lamborghini Miura buvo kuriamas entuziastų rankomis. Lamborghini šiam projektui skyrė minimalų finansavimą, o kitų tokio tipo superautomobilių tiesiog nebuvo. Taigi, Miura tapo pamoka, po kurios superautomobilių dizainas šuoliais nubėgo pirmyn. Juokinga, kad kuklusis Mini taip prisidėjo prie superautomobilių evoliucijos.
_jm21313.jpg){kind=link}
_07.jpg){kind=link}
