Jaučiu, kad svetainei augant ir einant į priekį dažniau turėsiu pasirodyti straipsniuose su savo pavarde. Šis tegul bus pirmasis. Jau įpratau prisistatinėti laisvai samdomu autoriumi ar žurnalistu, tačiau kai kurios šio darbo pusės vis dar jaudina, tarsi žengčiau tik pačius pirmuosius žingsnius. Pavyzdžiui, mano straipsnio pasirodymas leidinyje, kuriame iki šiol spausdintas nebuvau. Šiame rašinyje papasakosiu, kaip atsidūriau „Užkalnio“ žurnale, kaip sekėsi dirbti su redakcija ir atsakysiu į dar keletą paties sau užduotų klausimų.
„Aš esu laisvai samdomas žurnalistas ir autorius“ – taip pradedu beveik kiekvieną savo elektroninį laišką, bandydamas prasibrauti į naują leidinį ar svetainę. Turiu prisistatyti – tai ne tik mandagu, bet ir mano atveju būtina. Niekas nežino, kas yra Povilas Mažeika, ko jis nori ir ką daro. Sėdėjimas po radarų matymo lauku, beje, yra ir mano sąmoningas pasirinkimas – nemanau, kad mano asmenybė ar nuomonės kam nors gali būti įdomios. Taip pradėjau ir savo laišką vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei praeitų metų spalį. Viskas labai svarbu – laikas, leidinys ir mano vardas. Tačiau tai nėra tikroji istorijos pradžia.
Kur pradėjau rašyti?
Pasistengsiu labai trumpai, visus knisa ilgos asmeninės istorijos. Pirmieji mano straipsniai internete pasirodė kai dar buvau penkiolikos metų. Iš pradžių rašiau apie savo krašto istoriją, vėliau – apie Antrąjį pasaulinį karą. Kai buvau septyniolikos mano straipsnį išspausdino Krašto Apsaugos Ministerijos žurnalas „Karys“. Tai buvo pirmasis lūžis mano karjeroje – pirmasis mano straipsnis popierinėje spaudoje ir pirmoji žiniasklaidos priemonė, kuriai įsisiūliau pats. Nerangiai, neprofesionaliai, bet įsisiūliau.
Antrasis lūžis įvyko kuomet jau studijuodamas vieną straipsnį pardaviau – jo net nereikėjo siūlyti! Dvidešimt vienerių metų vaikinui 100 litų (30 eurų) nėra dideli pinigai, tačiau jie man parodė, kad turiu teisę norėti pragyventi iš rašymo. Maždaug taip, kaip Ayrtonas Senna sakėsi turįs teisę nugalėti (analogija suveikia puikiai jei tik žinote šį F-1 pilotą).
Praėjo dar pora metų, kol pagaliau galėjau save išlaikyti. Mano straipsniai, beveik visada be mano pavardės, buvo publikuoti visuose didžiuosiuose šalies portaluose, daugybėje mažesnių svetainių, tokių kaip Nodum.lt, ir, aišku, „Užkalnio“ žurnale. Bet kaip ir kodėl aš išlindau iš bevardžių miško, nusikračiau lipnias aprašomųjų straipsnių samanas ir nukritau į kokybišką „Užkalnio“ popierių?
Kaip pasisiūliau „Užkalnio“ žurnalui?
Kai išgirdau apie rinkoje greitai pasirodysiantį žurnalą, iš karto nepuoliau atakuoti jo redakcijos savo laiškais ir pasiūlymais. Man nebuvo aišku, kam „Užkalnio“ yra skirtas, kas jį skaitys, kokios tematikos rašiniai į jį guls.
Įsigijęs pirmąjį numerį supratau, kad tai leidinys tiems, kurie ryte keliasi ne į darbą, o dirbti, keliauja ne nuotraukoms prie griuvėsių medžioti, o įspūdžiams kolekcionuoti ir pažinti kultūras, ir tiems, kurie tiesiog nori skaityti šį tą naujo ir įdomaus. „Užkalnio“ yra tas žurnalas, kurį rasite traukiniu darbo reikalais į Vilnių riedančios merginos rankose ar pirmo kurso magistranto kuprinėje. Ne, ne to, kuris erazmusui keliaus į šiltus kraštus ir grįš labai pasimokęs bei praplėtęs akiratį, ir net ne to, kuris visada viską konspektuoja, žymisi ir klausinėja, bet apie savo studijuojamą dalyką žino tik tiek, kad kada nors jis bus labai geras specialistas (rodys per TV). „Užkalnį“ skaito tas tylus studentas, savo kurse neturintis draugų, dėvintis polo marškinėlius ir diplomų įteikimo visai nelaukiantis, nes tai tik dar vienas laiptelis iš daugelio.
Žodžiu, sugalvojau porą temų, parašiau porą trumpų straipsnių, surinkau keletą savo darbo pavyzdžių ir kartu su savo CV išsiunčiau vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei Faustai Marijai Leščiauskaitei. Dabar žiūrėdamas į tą laišką suprantu, kad ir jį parašiau, sakykim, prastai– jau laiško pradžioje perspėjau, kad nesu žinomas, priešingai nei daugelis „Užkalnio“ autorių, ir niekada nesu rašęs straipsnio, kuriame dėstyčiau savo nuomonę ar požiūrį. Gerai, kad tada nepatariau mano straipsnio nespausdinti, nes atrodo, kad buvau pasiruošęs ir tam. Ha ha, rašytojas nemoka rašyti formalių prisistatymo laiškų – principe taip ir yra.
Kaip vyko bendravimas su redakcija?
Labai profesionalus ir taktiškas redaktorės atsakymas nuteikė optimistiškai. Abi mano pasiūlytos temos – apie Žaliakalnį ir patarimus pradedantiesiems laisvai samdomiems autoriams – buvo teisėtai atmestos. Tokius straipsnius gali rašyti praktiškai bet kas – nesu vienintelis čia gyvenantis ir tikrai nesu vienintelis dirbantis šį darbą. Tačiau man buvo pateiktas pasiūlymas – sukurti dar tris temas, iš kurių redaktorė išsirinktų vieną. Arba nei vienos, jei vėl nesurasčiau savosios nišos. Mano atveju, laiminga valanda išmušė darbui apie dovanas automobilių entuziastams.
Nors tai buvo pirmasis mano tokio tipo rašinys, aš žinojau, ką turiu daryti, bet dėstyti savo nuomonę ir požiūrį vis tiek buvo sunku. Galu pripažinti, kad susimoviau net paprasčiausiuose stilistiniuose elementuose. Pavyzdžiui, vėl pasislėpiau už „mes“ pasakotojo, kaip yra įprasta rašant neautorinius straipsnius. Redaktorė šią klaidą pastebėjo ir paragino daugiau taip nedaryti. Susigėdau, paklusau, nedariau.
Redaktorės pastabos buvo labai konstruktyvios ir profesionalios, bendravimas drąsinantis, o galutinis rezultatas – vienas iš geriausių mano straipsnių. Fausta Marija Leščiauskaitė susilaukė nemalonių pastabų apie savo amžių ir pareigas, bet tai buvo žemiausio lygio kritika. Aš, kaip autorius, redaktorės darbu esu labai patenkintas.
Pastabūs vartotojai tampa gerais kūrėjais. Geri skaitytojai tampa gerais rašytojai ir redaktoriais. O tie, kurie jau nebeskaito ir ilgisi jaunystės, kabinėjasi prie amžiaus ir šaudo savo atšipusiomis strėlėmis į žmones, kuriems tikrai nieko nepavydi.
Kokie mano straipsniai spausdinami „Užkalnio“ ir kokius jausmu kelia mane supančios garsios pavardės?
Taigi, taip antrame „Užkalnio“ numeryje atsirado straipsnis su mano pavarde, mano nuomonėmis ir „aš“ lyriniu subjektu. Tarp gausybės žinomų vardų įsivėliau ir aš, bet niekas iš esmės nepasikeitė. Į elito vakarėlius niekas nekviečia, darbo pasiūlymais neužvertė, Lamborghini dar nevairuoju, o ir su Prezidente susitikęs nebuvau. Gal dėl to tapau drąsesnis – pasaulis neapsivertė kai mano pavardė atsirado kažkur storo žurnalo viduryje.
Trečiąjį numerį praleidau, o ketvirtajame „Užkalnio“ žurnale ir vėl galite paskaityti mano straipsnį – šįkart apie liūdnus žmones, kurie aplink save mato tik tokius pat kaip jie. Viskas vyko dar sklandžiau ir paprasčiau – redakcija jau mane atsimena, žino, ko iš manęs tikėtis, o aš žinau, ko reikia žurnalui. Todėl ketvirtajame numeryje atsidūriau be streso ir prakaito.
Jį įsigijęs pastebėjau, kad esu bene vienintelis visiškai nežinomas žmogus. Na taip, ne visos pavardės ne visiems žmonėms galvoje suskambės varpeliu, bet jei reitinguotume autorius pagal tai, kas gali būti paminėtas ant viršelio, aš objektyviai likčiau paskutinis. Tai – nemažas spaudimas.
Niekas nepirks žurnalo tam, kad paskaitytų mano straipsnį, ir niekas nesiskųs mano pavardės neradęs kitame numeryje. Todėl turiu išlikti parengtyje, leisti mintims medžioti naujas temas, kurti idėjas, į mazgus rišti vis taiklesnius palyginimus ir metaforas. Gal Nodum.lt prie to prisidės.
Taigi, „Užkalnio“ žurnale atsidūriau todėl, kad pasisiūliau ir turėjau ankstesnės rašymo patirties. Jei turite daugiau klausimų, kviečiu juos užduoti – patogiausia tai padaryti NODUM Facebook puslapyje, kurį jums būtina sekti.. Pradėsiu pats:
Ar buvau susitikęs su Andriumi Užkalniu ar Fausta Marija Leščiauskaite?
Su vyriausiaja redaktore esu pasisveikinęs Vilniaus knygų mugėje, bet specialiai organizuotam susitikimui niekada nebuvo reikalo.
Ar būsiu penktajame „Užkalnio“ numeryje?
Dirbsiu tam, todėl manau, kad taip.
Kelintame numeryje/ Ar būsiu paminėtas ant viršelio?
Žiūrėsim, kaip seksis Nodum.lt ir kitoms mano savirealizacijos rinkoms, bet abejoju, kad taip nutiktų.
Ar patarčiau kitiems laisvai samdomiems autoriams pabandyti?
Jei norite bandyti, jums mano leidimo nereikia. Aš jūsų patarimo juk neprašiau.
