Tiltas yra vienas iš svarbiausių žmonijos išradimų, kertinė transporto infrastruktūros grandis ir paties gyvenimo simbolis mene. Gražiausi pasaulio tiltai yra priminimas, kad žmogaus sielai reikia kažko daugiau nei vien praktinių kategorijų. Tiltas ne tik padės pasiekti kitą upės pusę, bet ir įkvėps juo keliaujančius. Tiesa, Gudlaukio tiltas Tauragės rajone yra kitoks.
Ar žinote, kur yra seniausias grįstas kelias Lietuvoje? O kodėl ant kai kurių kabančių tiltų lynų yra prikabinti keisti svoriai?
Aš, Nodum.lt autorius, esu iš Žemaitijos. Sulipdytas iš Jūros upės drėkinamos žemės, nušlifuotas uždarytų karjerų žvyru ir išlaisvintas miškuose, daržuose ir bunkeriuose. Amžinai priklausysiu tai vietai, nors ir milijoną kartų prisieksiu, kad esu nepriklausomas. Kartais patriuliuodamas tuose kraštuose pastebėdavau įdomų dalyką – yra vienas automobilių tiltas, kurio navigacija nepripažįsta. Tiksliau, nepripažindavo anksčiau.
Mano tėvai žino tą tiltą, aš mačiau tą tiltą, žmonės važiuoja tuo tiltu. Bet buvo laikas, kai GPS nebūtų pasiūliusi tiesiausio kelio į kitą to tilto pusę net jums stovint jo pradžioje. Ir ne taip seniai. Tuo tarpu straipsnis apie tą tiltą Vikipedijoje pabrėžė, kad tai – „nelegalus gelžbetoninis tiltas per Jūros upę“. Tai — žmogiškai kuklus Ringių-Gudlaukio tiltas, dažniau vadinamas tiesiog Gudlaukio tiltu.
Dabar jau legalus tiltas
Tai nebus meilės laiškas negražiam tiltui. Tai yra labiau istorija apie žmogų. Kartais žmonės samdo architektus, kuria projektus, studijuoja meną, proporcijas ir šviesos žaismą skirtingose tekstūrose, kad pastatytų tiltą, kuris sujungs ne tik skirtingus upės krantus, bet ir jų laiką su ateitimi. O kartais žmogui tiesiog tereikia patekti į kitą Jūros pusę.
Jūra prie Pagramančio tarp Ringių ir Gudlaukio kaimų buvo pakankamai draugiška. Čia nuo seno buvo brąsta, kuria esant tinkamoms oro sąlygoms važiuodavo arkliniai vežimai ir, vėliau, traktoriai ir net lengvieji automobiliai. Bet kuo technika buvo sunkesnė, tuo ta brąsta prastėjo, nes Jūra pyko, kad nešvarios padangos į ją murkdomos.
Kažkuriuo laiku devintajame dešimtmetyje sovietinė valdžia nusprendė toje vietoje statyti tiltą. Abiejuose krantuose buvo įkasti poliai. Bet tuo metu Jūra atsiprašymų nebepriėmė ir žiemą išklibino tuos polius velniop. Na, ne visai — jie ten ir dabar yra, bet svajonės apie būsimo tilto stabilumą ištirpo kaip ižas. Tik tilto vis tiek reikėjo. Taigi, žmonės tikriausiai 1987 metais tiesiai į Jūrą sumetė gelžbetonines plokštes ir pavadino tai tiltu. Galimai, laikinu. Vėliau, jau mūsų laikais, iš „laikino“ jis virto „nelegaliu“. O dar vėliau — „sezoniniu“.
Žmonės kartais piktindavosi Gudlaukio tiltu, nes jis kelis mėnesius per metus yra apsemtas, o link jo vedantis žvyrkelis pažliugdavo ir tapdavo tik traktoriams įveikiamu purvynu. Bėda buvo ta, kad juo dažnai važiuodavo ir sunkvežimiai, miškovežiai, šiukšliavežės. Su laiku tas tiltas sukrypo ir galimai tapo pavojingu. Kodėl valdžia neremontuoja tilto?! Jie nežinojo, ką su juo daryti. Techniškai tilto ten nebuvo — kažkas permetė kelias gelžbetonines plokštes be jokio plano ir ką? Prisimenate tą epitetą „nelegalus“? Ringių-Gudlaukio tiltas techniškai tėra improvizuotas lieptas. Statyti tiltą ten būtų per brangu, turint omenyje, kad eismas toje vietoje yra labai menkas. Juk tiltui reikia pamatų, turėklų, ženklų. Taip pat konkursų, projektų, poveikio aplinkai vertinimo, biurokratų darbo, kuriam jie yra alergiški. Ką daryti?
Viena išeitis būtų Ringių-Gudlaukio tiltą išardyti — tai būtų pigus, greitas ir legalus sprendimas, kuris pagerintų Jūros ekologiją ir neviliotų keliautojų į pavojingą vietą. Tačiau žmonės būtų labai nepatenkinti — net jei pravažiuojamas tik pusmetį, tiltas yra reikalingas. Na, geriau nei nieko. Taigi, Tauragės rajono valdžia žadėjo žadėjo ir galiausiai pripažino Ringių-Gudlaukio tilto egzistavimą. Nelegaliu jo vadinti nebegalima, nes jis yra prižiūrimas mokesčių mokėtojų pinigais ir stovi ne tik upėje, bet ir žemėlapiuose. Tas kriminalinis epitetas dingo ir iš Vikipedijos straipsnio, nors kai kuriuose turistiniuose vadovuose dar yra minimas.
2018 metais Mažonų seniūnas pasidžiaugė, kad tiltas bus remontuojamas — Tauragės rajono savivaldybė tam skyrė 5 tūkstančius eurų. Esate girdėję apie automobilių tilto remontą už 5 tūkstančius eurų? Tos kuklios sumos pakako, kad pasikeistų jo forma ir būklė — Gudlaukio tiltas buvo gerai išlygintas. Dabar ir jį apkabinęs žvyrkelis yra gerai prižiūrimas. Ir GPS nebegali ignoruoti jo egzistavimo.
Gelžbetoninis Ringių-Gudlaukio tiltas yra maždaug 35 metrų ilgio ir tik pusės metro aukščio — vienas iš žemiausių tiltų Lietuvoje, jei ne pats žemiausias. Techniškai, tai — lieptas. Patvinusi Jūra jį apsemia, todėl jis laikomas sezoniniu. Kadangi jis neturi turėklų, važiuoti apsemtu tiltu gali būti pavojinga ir negalima, nes Jūra nenusipelnė jūsų purvo. Šalia yra kabantis pėsčiųjų tiltas, nuo kurio galima apžvelgti visą Gudlaukio tilto grožį.
Ringių-Gudlaukio tiltas nebus pavadintas garsaus žmogaus vardu. Apie jį nebus rašomos eilės, ant jo nevyks piršlybos, jo nuotraukos nebus kabinamos verslininkų kabinetuose įkvėpimui. Tikėtina, kad šis straipsnis ir bus gražiausias kūrinys apie kuklų Gudlaukio tiltą. Bet jis yra geras priminimas mums visiems, kad jei esi naudingas, anksčiau ar vėliau tave pradės gerbti.
