Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo įvairių instrukcijų skirtų ruoštis, atrodo, neišvengiamam branduoliniam konfliktui. Nežinia, ar žmonės tikrai yra tokie įsibauginę, ar tiesiog juokiasi grėsmei į akis. Tačiau į šias diskusijas įsitraukia ir mokslininkai. Štai kaip Albertos Universiteto profesorė Sophie Yohani pataria su vaikais kalbėtis apie branduolinio karo grėsmę. Kodėl tai reikia daryti apskritai? Kam gąsdinti vaikus?
Ir be jūsų yra kas tuos vaikus gąsdina. Branduolinio konflikto tarp JAV ir Šiaurės Korėjos grėsmė yra nuolat aptariama žiniasklaidoje, o politinių lyderių grasinimai kaskart skamba vis įtikinamiau. Kartais atrodo, kad karas jau yra neišvengiamas – JAV negali visą laiką taikstytis su tarpžemynines balistines raketas kuriančia valstybe, kuri savo branduolinę programą motyvuoja JAV priešiškumu.
Šios kalbos neišvengiamai pasiekia ir vaikų ausis. Jie neprisimena Šaltojo karo laikų, jie nesupranta tarptautinių santykių metodų ir ką diplomatijoje gali nuveikti blefas. Taigi, jiems branduolinio karo grėsmė yra kur kas realesnė ir, tikriausiai, kur kas labiau bauginanti nei suaugusiems. Štai kaip Sophie Yohani pataria kalbėtis su vaikais apie potencialų branduolinį konfliktą.
Visų pirma, nereikėtų tvirtai teigti, kad konflikto nebus. Jūs to nežinote, todėl ir vaikams to įteiginėti nereikėtų. Tačiau svarbu kalbėti su viltimi – atominės bombos kare nenaudotos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Visą šį laiką nuo 1945 metų mums pavyko išvengti branduolinio konflikto, nors kartais prie jo buvo priartėta. Taigi, dabartinė grėsmė nėra kažkas, ko mes anksčiau nebūtume matę, todėl reikia tikėtis, kad ir šįkart karo bus išvengta.
Antra, jei tik įmanoma, į šį pokalbį reikėtų įtraukti senelius. Vaikai supranta, kad jų seneliai yra labai daug matę ir patyrę, todėl jų pasakojimai yra labai vertingi. Reikia vaikams papasakoti apie Šaltąjį karą ir kokias baimes žmonės jautė tuomet.
Trečia, kalbėkite taip, kaip geriau jūsų vaikui. Visi vaikai yra skirtingi. Kalbėjimo toną ir pateikiamą informaciją turite pritaikyti prie savo vaiko – jo baimių, nerimo ir žinių apie galimą grėsmę. Kai kurie jaunesni vaikai gali baimintis artėjančio rugsėjo, kuomet teks eiti į mokyklą ir palikti saugius namus. Vyresni gali tiesiog baimintis dėl pasaulio ir savo ateities.
Taip pat nepamirškite, kad kalbate su vaiku. Jie negali ir nenori suprasti tarptautinių santykių subtilybių, todėl teks apie viską papasakoti kuo paprasčiau. Svarbiausia – ramiai ir be nerimo.Ketvirta, neparodykite savo nerimo. Žiūrėdami televiziją ar užsiimdami kitomis veiklomis suaugusieji gali pasikalbėti ir atviriau, išduodami savo nerimą ar nuomonę, kad karas – neišvengiamas. Prie vaikų taip kalbėti nereikėtų. Jie viską sugeria ir jaučia kur kas stipriau, todėl tėvams reikėtų būti labai ramiems, šaltakraujiškiems ir viltingiems.
Penkta, stebėkite savo vaikų nerimą. Kai kurie vaikai, turintys nerimo sutrikimų, gali jaustis itin nejaukiai, kuomet žiniasklaida nuolat kalba apie karą. Stebėkite ženklus, išduodančius, kad vaikui sunku susitvarkyti su savo emocijomis ir jam padėkite. Aplinkinių ramybė kartais gali būti užkrečiama.
Šešta, pasitelkite pagalbą iš šalies. Seneliai yra geras informacijos šaltinis, kuriuo vaikai pasitiki. Tačiau, jei vaikai mėgsta skaityti, galite parūpinti jiems knygų apie Šaltąjį karą, kad jie įsitikintų, jog ir įtempčiausios situacijos nebūtinai veda link karo. Kartais gali tekti pasitelkti ir psichologą, jei nerimas taps nekontroliuojamas.
Nors jums gali atrodyti, kad karo tikrai nebus, vaikams ši grėsmė yra kur kas realesnė. Mums pasisekė ta prasme, kad šiuo metu žiniasklaidoje dažniausiai kalbama apie konfliktą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos – abi šios valstybės yra atokiau nuo mūsų. Tačiau jau kelias savaites atrodo, kad visas pasaulis stovi ant naujo karo slenksčio, todėl, jei manote, kad jūsų vaikai nerimauja dėl ateities, reikia su jais pasikalbėti.
