Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Antarktida yra viena iš atšiauriausių pasaulio vietų. Tačiau kartu tai – mažiausiai ištyrinėtas planetos žemynas. 1939-aisiais jis buvo ištyrinėtas dar mažiau, todėl labai viliojo ne vienos šalies mokslininkus. Būtent tuomet buvo užbaigtas Pingvinu pravardžiuotas Antarctic Snow Cruiser – milžiniškas visureigis su virtuve, miegamuoju, dirbtuvėmis ir dviem dyzeliniais varikliais.

Armour Institute of Technology (dabar – Ilinojaus technologijų institutas) dar 1937 metais ėmėsi kurti ekstremalioms sąlygoms skirtą visureigį. Tai buvo milžiniškos mašinos dizainas, sukurtas galvojant apie ilgas ekspedicijas, kurių metu įgula gyventų viduje. Dizainą sukūrė Thomasas Poulteras, tačiau galimybė jį realizuoti atsirado tik 1939-aisiais, kuomet JAV Vyriausybė nusprendė paremti admirolo Richardo Evelyno Byrdo ekspediciją.



Admirolas Byrdas buvo žinomas ne tik kaip patyręs karininkas, bet ir kaip nuotykių ieškotojas bei tyrinėtojas. Tarp jo pasiekimų tuomet buvo ir skrydis virš Šiaurės ašigalio, ir pora ekspedicijų Antarktidoje. Trečiąją Byrdo ekspediciją nutarė paremti JAV Finansų, Valstybės ir Vidaus reikalų departamentai bei Karinis jūrų laivynas, tačiau prireikė ir žmonių paramos. Antarctic Snow Cruiser ir buvo sukurtas šiai ekspedicijai.

Gavęs finansavimą institutas visureigį pagamino per 11 savaičių. Tai – labai trumpas laikas tokiam kūriniui, tačiau inžinieriai naudojo lengvai prieinamus komponentus. Pavyzdžiui, Pingvino viduje buvo sumontuoti du Cummins H-6 šešių cilindrų 11 litrų dyzeliniai varikliai, išvystantys po 150 ag (110 kW). Jie suko General Electric generatorius, kurių pagamintą elektrą naudojo keturi elektros varikliai – po vieną kiekvienam ratui. Maksimalus Antarctic Snow Cruiser greitis siekė 48 km/val., o perteklinė elektros energija buvo saugoma baterijose. Nors buvo panaudotos milžiniškos Goodyear padangos, jos taip pat nebuvo sukurtos specialiai šiam visureigiui. Kadaise šio modelio padangos, kurių aukštis siekė 3 metrus, buvo pagamintos pelkių visureigiui. Jos, beje, buvo iš dalies šildomos – virš ratų arkų buvo išvestos išmetamųjų dujų linijos, kad natūralios gumos padangos nesuskeldėtų nuo šalčio.

Prieš ekspediciją platinta Antarctic Snow Cruiser schema.

Antarctic Snow Cruiser tiems laikams buvo išties įspūdinga mašina. Važiuoklė buvo reguliuojama – žemiausioje padėtyje visureigio aukštis siekė 3,7 metrus, o aukščiausioje – 4,9. 9500 litrų talpos degalų bakas buvo pačioje platformos apačioje. Dar vienas 3800 litrų degalų bakas galėjo būti montuojamas ant Antarctic Snow Cruiser stogo, tačiau jis buvo skirtas ne visureigiui. Buvo numatyta, kad ant didelės plokščios platformos Pingvinas galės gabenti nedidelį lėktuvą. Miegamajame galėjo išsimiegoti 5 žmonės, maisto ruošai buvo įrengta virtuvėlė. Antarctic Snow Cruiser viduje buvo pakankamai šilta, nes variklių aušinimo sistemos linijos buvo išvedžiotos po visą interjerą. Įdomu ir tai, kad priekyje buvo nedidelės dirbtuvės, skirtos visureigio remontui. Tuo tarpu maisto atsargos ir pora atsarginių ratų buvo visureigio gale.

Netoli Čikagos užbaigtas Antarctic Snow Cruiser bendro naudojimo keliais iki uosto Bostone turėjo nukeliauti 1640 km. Kad ir kur važiavo, Pingviną lydėjo tūkstančiai akių. Milžiniškas visureigis, kurio plotis siekė vos daugiau nei 6 metrus, o ilgis – 17 metrų, visur pritraukdavo minias smalsuolių, tačiau kelionė nebuvo lengva. Neatlaikius vairo mechanizmui Pingvinas nėrė į upelį, kuriame praleido tris dienas. Galiausiai jis buvo suremontuotas ir atvyko į Bostoną. Incidentas buvo laikomas dar vienu įrodymu, kad Antarctic Snow Cruiser visureigis yra pakankamai tvirtas Antarktidai. Į šaltąjį žemyną laivu visureigis išvyko 1939 metų lapkričio 15 dieną.

Antarctic Snow Cruiser buvo neįmanoma nepastebėti – jis visur pritraukdavo minias smalsuolių. (The Atlantic)

Jau 1940-ųjų sausį Antarctic Snow Cruiser jau buvo Antarktidoje. Reikėjo sukonstruoti medinę rampą, kad visureigį apskritai pavyktų nukrauti nuo laivo, tačiau šiaip ne taip jis pasiekė sausumą. Buvo numatyta, kad Antarctic Snow Cruiser galės kelis mėnesius važinėti po Antarktidą su turimomis degalų ir maisto atsargomis. Inžinieriai manė, kad visureigis galės įveikti apie 8000 km, o pačiu ekstremaliausiu atveju autonomiškai veiks net vienerius metus. Tačiau vos atsidūręs ant puraus Antarktidos sniego 34 tonas sveriantis visureigis ėmė ir užklimpo.

Įgulos nariai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Antarctic Snow Cruiser stovėjo vietoje, nors jo trijų metrų aukščio ratai sukosi kaip pašėlę. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – pelkėms skirtos Goodyear padangos beveik neturėjo protektoriaus, todėl su kiekvienu apsisukimu tik giliau kasėsi į baltutėlį Antarktidos sniegą.

Galiausiai visur Antarctic Snow Cruiser važinėjo atbulas. Nuotraukoje šildomas elektrinis variklis.

Vyrai ant priekinių visureigio ratų sumontavo atsarginius ratus, taip pat ėmė naudoti grandines. Tai menkai tepadėjo, tačiau įgula pastebėjo, kad atbulas Antarctic Snow Cruiser klimpsta mažiau. Taip Pingvinas atbulas trumpais atstumais ir važinėjo. Ilgiausia visureigio kelionė nusidriekė tik 148 km. Kur kas dažniau Antarctic Snow Cruiser tarnavo kaip stacionari bazė, iš kurios išėję mokslininkai imdavo ledynų pavyzdžius, tyrė kosminę radiaciją, atliko seismologinius matavimus.

1940-ųjų kovą admirolas Byrdas buvo sugrąžintas į aktyvią karinę tarnybą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vertė JAV ruoštis galimiems konfliktams ir Byrdas buvo laikomas vertingesniu karininku nei Antarktidos užkariautoju. Galiausiai finansavimas programai buvo nutrauktas, nes visą dėmesį teko skirti karinėms reikmėms. Taip Antarctic Snow Cruiser buvo apleistas.

Taip atrodė Antarktidoje paliekamas Antarctic Snow Cruiser visureigis.

Admirolas Byrdas su ekspedicija į Antarktidą sugrįžo 1946 metais. Tuomet ilgo bambukinio žymeklio dėka Antarctic Snow Cruiser buvo surastas ir atkastas. Inžinieriai apžiūrėjo visureigį ir nustebo supratę, kad jis vis dar yra puikios būklės. Jam reikėjo smulkaus remonto ir oro padangose, tačiau ir tuomet Pingvinas buvo apleistas. Paskutinį kartą Antarctic Snow Cruiser buldozeriu buvo atkastas 1958 metais. Tuomet tik išmatuotas sniego dangos storis, norint tiksliai išsiaiškinti, kiek prisnigo per tuos 17-18 metų. Vėliau Antarctic Snow Cruiser surastas nebebuvo ir greičiausiai niekada nebebus.

Antarktidos sniegynai nuolat juda. Tikėtina, kad su jais visureigis buvo nustumtas iki vandenyno, o tuomet atskilo kokio ledkalnio viduje ir galiausiai atsidūrė vandenyno dugne. Kita versija teigia, kad Antarctic Snow Cruiser buvo tiesiog paslėptas po labai storu sniego ir ledo sluoksniu. Bet kuriuo atveju, jis greičiausiai niekada nebebus surastas.



Taip pat skaitykite:

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Mįslė technikos mėgėjams – kokį darbą atlieka ši keista triratė mašina?

Mįslė technikos mėgėjams – kokį darbą atlieka ši keista triratė mašina?

Ši triratė mašina sveria daugiau nei 4,3 tonas. Ji gali pavežti šiek tiek daugiau nei 1,1 toną krovinio, tačiau ji buvo sukurta ne pervežimams. Ar vien pažvelgę į nuotrauką galite pasakyti, kokiam darbui sukurtas šis keistai atrodantis triratis?

Tai – dar viena NODUM mįslė technikos mėgėjams. Praeitą kartą kvietėme atspėti, kokius darbus dirba pakankamai agresyviai atrodanti vikšrinė mašina, o prieš tai klausėme, kam skirta kita aukšta ir plati, bet trumpa vikšrinė mašina. Siūlome išbandyti ir tas mįsles technikos mėgėjams, o dabar pereikime prie šiame straipsnyje aprašyto triračio.



Gerai įsižiūrėkite į šią nuotrauką – ar galite pasakyti, kokį darbą dirba ši triratė mašina? Atsakymą ir daugiau įdomių techninių detalių surasite po nuotrauka.

Kokį darbą dirba ši triratė mašina? (Gamintojo nuotrauka)

Tikriausiai daugelis šią mįslę įveikė labai lengvai jau vien dėl to, kad nuotraukoje ši mašina dirba savo darbą – valo smėlį. Tai – savaeigė paplūdimių valymo mašina, Cherrington 5500. Panašias mašinas paplūdimių valymui gamina ne viena kompanija. Cherrington 5500 yra gaminama vokiečių Kässbohrer Geländefahrzeug, kuri užsiima sniego valymo, slidinėjimo trasų priežiūros ir kitos technikos gamyba. Cherrington 5500 yra gana įdomi mašina, nes tikriausiai daugelis šio straipsnio skaitytojų (ir autorius) nėra matę nieko panašaus.

Cherrington 5500 yra varomas visais trimis ratais. (Gamintojo nuotrauka)

Cherrington 5500 ilgis – 5,28 metrai, plotis – 2,45 m, o aukštis – 2,52 m. Kaip minėta įžangoje, ši mašina sveria 4332 kilogramus ir gali pavežti 1134 kg svorį. Aišku, šį krovinį sudaro ne kas kitas, o iš paplūdimių surinktos šiukšlės.

Cherrington 5500 prasijoja maždaug 15 cm storio paplūdimio sluoksnį. Būtent čia susikaupia didžioji dalis šiukšlių, kurias palieka poilsiautojai arba išplauna jūra. Kiti valymo metodai dažnai tiesiog nurenka šiukšles nuo smėlio paviršiaus, todėl paplūdimiai vis tiek lieka nešvarūs. Cherrington 5500 pakelia paplūdimio smėlį ir pasiunčia jį per savo sietą, kuris vibruoja, sulaikydamas atliekas, bet leisdamas smėliui iškristi. Gamintojas siūlo keletą skirtingų sietų, kurie gali būti pakeičiami per porą valandų. Ši mašina gali sijoti ir šlapią, ir sausą smėlį. Kuomet prisipildo šiukšlių skyrius, Cherrington 5500 gali jas tiesiog išpilti numatytoje vietoje.

Štai dėl ko turi būti valomi paplūdimiai – po iš pirmo žvilgsnio švariu paviršiumi slepiasi daugybė šiukšlių. (Gamintojo nuotrauka)

Aišku, važiavimas per smėlį yra didelis iššūkis net ir tokio tipo technikai – juk jame lengva užklimpti. Cherrington 5500 turi plačias padangas, kurios gerai paskirsto mašinos svorį. Visi trys Cherrington 5500 ratai yra varomi – juos suka 3 litrų, 4 cilindrų Deutz dyzelinis variklis su turbokompresoriumi, išvystantis 74 arklio galias (55 kW) ir 260 Nm sukimo momentą. Trijų ratų važiuokle gamintojas pasirinko tikrai neatsitiktinai. Tai stipriai pagerina manevringumą – priekinį vairuojamą ratą galima pasukti labai aštriu kampu. Tačiau yra ir kita priežastis.

Ši mašina sijoja ir šlapią, ir sausą smėlį. (Gamintojo nuotrauka)

Jei Cherrington 5500 turėtų keturis ratus, galiniai sektų pirmuosius ir išmintų gilesnes vėžias. Dėl tos pačios priežasties ir kai kurios žemės ūkio mašinos turi tik tris plačius ratus. Cherrington 5500 po savęs palieka lygų, sušukuotą smėlį.

Cherrington 5500 gali trumpai važiuoti ir keliais – pagal pageidavimą gamintojas gali sumontuoti visus reikalingus žibintus. Tiesa, maksimalus Cherrington 5500 greitis siekia tik 14 km/h, todėl didesniais atstumais tokios mašinos nevažinėja. Cherrington 5500 pasižymi patogia darbo vieta – kabinos klimatas yra reguliuojamas oro kondicionieriumi. Ši mašina turi tris kameras, kurios leidžia operatoriui stebėti jos darbą ir įsitikinti, kad viskas einasi sklandžiai. Paplūdimius galima valyti ir naktį, nes Cherrington 5500 turi galingus priekinius žibintus.

Savaeigės paplūdimių valymo mašinos ypač praverčia sezonui ruošiant šiltųjų kraštų pakrantes. (Gamintojo nuotrauka)

Galiausiai, verta pažymėti, kad Cherrington 5500 nereikalauja daug priežiūros. Hidraulinis sieto mechanizmas yra gana paprastas ir patikimas, o smėlį ir šiukšles stumiantis konvejeris turi vos tris guolius, kuriuos kartais teks keisti. Tokio tipo paplūdimių valymo mašinos yra naudojamos visame pasaulyje, bet daugiausia – didžiuosiuose šiltųjų kraštų paplūdimiuose.



Taip pat skaitykite:

Kokius darbus dirba ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Ką veikia ši aukšta, plati, bet trumpa vikšrinė mašina?

Kokį darbą dirba šis prie frontalinių krautuvų tvirtinamas agregatas?

Kam skirta ši mašina su dantytais plieniniais ratais?

Kam skirta ši kelių tiesimo ir statybų mašina?

Kam skirti šie ilgakojai sunkvežimiai?

Kam skirta ši vikšrinė mašina su dantytu stumdytuvu?

Kam skirtas šis platus traktorius su didelėmis padangomis?

Ką veikia šis pramoninis sunkvežimis?

Kam skirta ši agresyviai atrodanti žemės ūkio mašina?

Kam reikalingas toks mažas lokomotyvas?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, bet kam jis skirtas?

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Vikšrinės transporto priemonės iš tiesų nėra labai dažnas reiškinys. Vikšrus nešioja ekskavatoriai, kranai, įvairi statybų ir karinė technika, rečiau – sudėtingoms sąlygoms pritaikyti milžiniški sunkvežimiai. Prinoth Trooper toks nėra. Iš tiesų tai yra pakankamai nedidelis vikšrinis visureigis, kuris dažniausiai veža ne krovinius, o keleivius.

Prinoth – tai italų kompanija, įkurta dar 1951 metais. Iš pradžių Prinoth gamino slidinėjimo trasų priežiūros techniką, tačiau keičiantis savininkams ir perkant kitas įmones produktų gama buvo gerokai išplėsta. Pavyzdžiui, neseniai rašėme apie gana agresyviai atrodančią Prinoth vikšrinę mašiną.



Vikšrai turi daug privalumų. Jie paskirsto mašinos svorį didesniame plote, todėl santykinis spaudimas į gruntą visada yra mažesnis. Tai reiškia, kad vikšrinės mašinos taip giliai nesmenga į nestabilų dirvožemį, todėl yra pravažesnės – tiesiog neužklimpsta ten, kur ratinės transporto priemonės neturėtų šansų. Ilgi ir platūs vikšrai taip pat mažiau išraižo minkštą gruntą. Ratinės transporto priemonės vairuojamos į šalis sukiojant priekinius (arba galinius, arba visus) ratus – kai mašina ima klimpti, šis mechanizmas gali būti tiesiog užkimštas purvu ar sniegu. Vikšrinės mašinos tokios problemos neturi. Galiausiai, vikšrai suteikia geresnį sukibimą ant minkšto paviršiaus.

Vikšrai leidžia Prinoth Trooper važiuoti ir per labai drėgną, minkštą gruntą. (Gamintojo nuotrauka)

Aišku, vikšrinės mašinos turi ir trūkumų, lyginant su ratinėmis – jei neturėtų, tai visos transporto priemonės būtų vikšrinės. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, todėl sugrįžkime prie Prinoth Trooper.

Trooper yra nedidelė universali vikšrinė mašina, skirta darbui sunkiai prieinamose vietose. Pavyzdžiui, žiemą Trooper gali padėti nusigauti iki vėjo jėgainių ir tarp jų išvalyti sniegą. Būtent čia ir pasimato vikšrinių mašinų privalumai. Trooper taip pat gali dirbti prie tiesiamų ar jau veikiančių dujotiekių, naftotiekių ir kitų vamzdynų, miškuose ir net ūkiuose.

Trooper gali būti naudojamas ir sniego valymui mažose teritorijose – tai ypač praverčia važiuojant link vėjo jėgainių. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper ilgis – vos daugiau nei 4 metrai, o plotis – 2,57 m. Taigi, savo išmatavimai Trooper nedaug skiriasi nuo įprasto visureigio. Transportavimui paruoštas Trooper sveria beveik 3,5 tonas, o pats gali pavežti iki 1,36 t sveriančius krovinius. Tačiau dažnai Trooper neveža net tokio krovinio – jis dažniau į darbą veža žmones.

Kroviniams įprastai yra skirti didesni bekelės sunkvežimiai – tas vos didesnis nei vienos tonos krovinys Trooper gale greičiausiai tėra keli įrankiai. Trooper yra geriau pritaikytas žmonių pervežimui – juo keliaujama į dujotiekių statybas, mokslines stotis, naujus kirtimus ir kitas sunkiai pasiekiamas darbo vietas. Standartinėje Trooper kabinoje telpa 5 žmonės, tačiau gale galima sumontuoti ir didesnį keleivių modulį, kuriame gali susėsti 4-6 keleiviai. Panašus modulis gali būti naudojamas ir žmonių gelbėjimui bei evakuacijai.

Dažnai Trooper naudojamas darbininkams nuvežti į darbo vietą. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth stengėsi, kad Trooper būtų kiek įmanoma patogesnis ir saugesnis. Jei tik pirkėjas pageidauja, priekinės sėdynės gali turėti smūgių amortizavimo mechanizmus. Trooper vairuojamas įprastu automobiliniu vairu. Šalia jo yra ir vairalazdė, kuri leidžia valdyti įvairius priedus (pavyzdžiui, sniego peilį ar gervę). Pati kabina yra labai ergonomiška ir turi įprastus saugos diržus – tik viduriniam keleiviui ant galinės sėdynės tenka ne įprastas trijų taškų, o dviejų taškų saugos diržas. Papildomi išoriniai saugos lankai gali padėti apsisaugoti nuo įvairių šakų ar akmenų.

Pirkėjai gali pasirinkti plieninius arba guma dengtus vikšrus – pastarieji negadina asfalto. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper naudoja CAT 4 cilindrų, 4,4 litrų dyzelinį variklį, išvystantį 142 AG (106 kW). Tai leidžia Trooper įsibėgėti iki gana neblogai atrodančių 29 km/h. Vikšrinė važiuoklė leidžia Trooper apsisukti aplink savo ašį, nes skirtingų pusių vikšrai yra valdomi atskirai. Pirkėjai gali pasirinkti tarp gumuotų ir įprastų plieninių vikšrų – siūlomi 0,9 ir 1,1 m pločio vikšrai.

Prinoth Trooper yra paprasta, tačiau gana ir įdomi mašina. Visai nedaug žmonių dirba su tokia technika, todėl ir nusprendėme parašyti apie šią mašiną. Tikriausiai labiausiai stebina Trooper universalumas ir tai, kad jis dažnai naudojamas kaip labai pajėgus visureigis, į darbą pristatantis žmones.



Taip pat skaitykite:

Mįslė technikos mėgėjams – kokius darbus dirba ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Net dvi poras vikšrų turintis Foremost Husky 8 sunkiai surastų neįveikiamų kliūčių;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Ilgakojai konteinerių sunkvežimiai;

Mįslė technikos mėgėjams – kam skirtas šis prie frontalinių krautuvų ar sunkvežimių tvirtinamas įrankis? (Video)

Mįslė technikos mėgėjams – kam skirtas šis prie frontalinių krautuvų ar sunkvežimių tvirtinamas įrankis? (Video)

Technika išjudina pasaulį. Pažangūs įrankiai šiais laikais gali grietai atlikti tai, kas anksčiau buvo praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, šis įrenginys nuotraukoje prieš keliasdešimt metų net nebuvo buvo toks aktualus, koks yra šiais laikais. Tokie įrankiai gali būti tvirtinami prie ratinių frontalinių krautuvų, sunkvežimių ar net mažųjų krautuvų. Bet ar žinote, kas tai per technika?

Tai – dar viena NODUM mįslė technikos mėgėjams. Tokias užduotis publikuojame gana dažnai. Praeitą kartą siūlėme pabandyti atspėti, kam skirta didelė mašina su plieniniais dantytais ratais. Kiek anksčiau klausėme, kokį darbą dirba keistai atrodanti kelių tiesimo ir statybų technika. O dabar pereikime prie šio keisto įrankio, kuris yra tvirtinamas krautuvų priekyje arba sunkvežimių gale.



Gerai įsižiūrėkite į nuotrauką ir pabandykite atspėti, kam skirtas šis keistai atrodantis įrankis krautuvo priekyje? Nuotraukoje tokių net du – didelį demonstruoja ratinis frontalinis krautuvas, o mažesnė – mini vikšrinis krautuvas. Atsakymą surasite po nuotrauka.

Kas per įrankiai sumontuoti šių krautuvų priekyje? (Dutchmanindustries, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tai – medžių persodinimo griebtuvai. Jų darbas, kaip ir galite nuspėti iš pavadinimo, yra gyvų, augančių medžių perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Didesnis yra skirtas didesniems, vyresniems medžiams, o mažesnis – mažesniems. Pats veikimo principas yra gana paprastas – griebtuvu apkabinamas medis, o tada į žemę hidraulinių cilindrų pagalba suleidžiami griebtuvo ašmenys. Nustatytame gylyje šie ašmenys susitinka tiesiai po medžiu ir augalas gali būti iškeltas. Tuomet įvykių eiga priklauso nuo turimos technikos.

Išvežamas pašalintas medis – kuo greičiau jis vėl bus pasodintas, tuo didesni šansai, kad jis prigis. (mattbuck, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kuomet tokie griebtuvai yra montuojami ant sunkvežimių, daug ko nors apmąstyti nereikia – medis guldomas tiesiai ant mašinos, kuri jį ir išrovė. Tuo tarpu krautuvų atveju medžiai gali būti perkelti tik nedideliais atstumais arba į pagalbą tenka pasikviesti sunkvežimį. Tačiau visa tai tikriausiai kelia dar daugiau klausimų.

Štai kaip atrodo medžio persodinimas naudojant hidraulinius griebtuvus

Ar medis nepažeidžiamas? Kokio dydžio gali būti persodinami medžiai? Kokiose situacijose pasitelkiamos tokios akivaizdžiai brangios mašinos? Apie viską iš eilės.

Medis tokios procedūros metus nukenčia beveik visada. Griebtuvų ašmenys, kurių gali būti nuo vieno iki keturių ar net šešių, yra sukurti taip, kad nupjautų per toli išsikerojusias medžio šaknis. Medžiai savo šaknis paskleidžia labai plačiai ir giliai – išsaugoti jas visas yra tiesiog neįmanoma. Tačiau patys griebtuvai paima ne tik medį, bet ir jam artimiausią dirvožemį, taip pagerindami prigijimo šansus. Svarbu paminėti tai, kad išsaugotų šaknų, kurios patenka į uždaryto griebtuvo vidų, medžiui pakanka, kad jis gautų visas reikalingas medžiagas ir vandenį. Problema tėra tai, kad medis gali netvirtai stovėti, tačiau su tuo įmanoma kovoti tiesiog tinkamai paruošus naująją vietą.

Maži medžių persodinimo griebtuvai yra labai naudingi medelynuose. (Dutchmanindustries, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Įprastai persodinami visai jauni medeliai iš medelynų. Tiesą sakant, nemažai tokių griebtuvų yra rankiniai, skirti patiems mažiausiems medeliams, kurie yra tiesiog persodinami į didesnį vazoną. Tiesa, medelynai naudoja ir tokius mechaninius įnagius, tvirtinamus prie įvairių krautuvų ir kitos technikos. Tai leidžia lengvai persodinti ir didesnius medžius. Tiesą sakant, persodinimui tinkamo medžio dydį riboja tik turima technika. Kuo didesnis medis, tuo didesnių griebtuvų reikės.  Jei medis yra labai storas, gali būti, kad niekas tokio dydžio griebtuvų tiesiog nesiūlo ir gali tekti pasitelkti kitus metodus. Taip pat, kuo aukštesnis yra medis, tuo sunkiau jį bus iškelti taip, kad jis nenuvirstų.

Įmanoma persodinti ir pakankamai didelius medžius. (Dutchmanindustries, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Medžiai persodinami ne tik medelynuose. Kartais aplink namus tvarkant landšaftą ar ruošiant žemė plotą statyboms vienas ar kitas medis gali trukdyti. Jei medžiai nėra vertingi, jie dažniausiai bus tiesiog nupjaunami. Apie tai ir kalbėjome sakydami, kad anksčiau tokia technika nebuvo aktuali – žmonės vengė persodinėti suaugusius medžius. Šiais laikais medžiai gali būti persodinti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kartais medžiai turi istorinės vertės, o kartais žmonės prie jų tiesiog prisiriša.

Dviejų ašmenų griebtuvais iškeltas medis. (Cholo Aleman, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Aišku, persodinti medžiai ne visada prigyja. Šio proceso sėkmė priklauso nuo gausybės faktorių ir ne visus juos įmanoma kontroliuoti. Dauguma tokių hidraulinių griebtuvų yra reguliuojami, tačiau taip pat svarbu darbui pasirinkti tinkamą įrankį. Šie griebtuvai skiriasi dydžiu, ašmenų forma ir konstrukcija. Vieniems medžiams svarbu išsaugoti daugiau šaknų, kitiems tai ne taip svarbu.  Įdomu tai, kad tokie griebtuvai populiarėja ir dabar pasaulyje egzistuoja ne viena įmonė, kurios pagrindinė darbo sritis ir yra tokių įrankių gamyba.



Taip pat skaitykite:

Kam skirta ši mašina su dantytais plieniniais ratais?

Kam skirta ši kelių tiesimo ir statybų mašina?

Kam skirti šie ilgakojai sunkvežimiai?

Kam skirta ši vikšrinė mašina su dantytu stumdytuvu?

Kam skirtas šis platus traktorius su didelėmis padangomis?

Ką veikia šis pramoninis sunkvežimis?

Kam skirta ši agresyviai atrodanti žemės ūkio mašina?

Kam reikalingas toks mažas lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, bet kam jis skirtas?

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.