Kariniai visureigiai įprastai yra labai dideli ir galingi. Visų varomų ratų pavara pagerina jų pravažumą, todėl nieko keisto, kad itališkas karinis visureigis Moto Guzzi Mulo Meccanico buvo varomas visais ratais. Na, išskyrus tai, kad jis turėjo tik tris ratus – kaip variklis suko priekinį vairuojamą ratą?
Moto Guzzi – tai 1921 metais įkurtas italų motociklų gamintojas, kuris, beje, vis dar yra gyvas. Ši kompanija kadaise garsėjo savo techniais pasiekimais – pirmojoje savo šimtametės istorijos pusėje Moto Guzzi buvo vienas iš inovatyviausių motociklų gamintojų pasaulyje. Antrojo pasaulinio karo metais Moto Guzzi turėjo tiekti motociklus Italijos karinėms pajėgoms. Iš pradžių kariams siūlyti įprasti Moto Guzzi 500 Alce, bet 1941 metais sukurta ir triratė krovininė šio motociklo versija TriAlce. Ji buvo stebėtinai naudinga – motociklas buvo mažesnis už automobilį, todėl geriau jautėsi siauruose kalnų keliukuose ir senovinėse miestų gatvėse. Po karo sukurta ir civilinė TriAlce versija Ercole – jei prisimenate sovietinį Muravej, žinote, kokios praktiškos gali būti tokios mašinos.
Šeštajame dešimtmetyje vėl buvo stiprinamos Italijos karinės pajėgos. Alpių pėstininkų (Alpini) daliniams reikėjo pajėgaus, bet lengvo ir kompaktiško visureigio. Automobilių gamintojai galėjo pasiūlyti didelių ir galingų mašinų, bet Alpini reikėjo ko nors mažesnio – ko nors, kas iš esmės pakeistų mulus, asilus ir krovinių nešimą pėsčiomis. Taigi, 1959 metais Italijos Gynybos ministerija vėl kreipėsi į Moto Guzzi, kuri projektą matė kaip galimybę pritaikyti neseniai Giulio Cesare Carcano sukurtą V2 variklį. 1961-ųjų Ženevos automobilių parodos lankytojai išvydo naują karinį visureigį, kuris greitai buvo pramintas Mulo Mecanicco (mechaniniu mulu). Italijos karinės pajėgos pateikė pirminį užsakymą 500 tokių visureigių įsigyti.
Moto Guzzi mechaninis mulas
Naujam visureigiui keliami pravažumo reikalavimai reiškė, kad Moto Guzzi negalėjo tiesiog konvertuoti vieno iš savo motociklų. Taigi, buvo sukurta visiškai unikalus triratis visureigis Mulo Meccanico, oficialiai vadintas Autoveicolo da Montagna Tre-per-Tre. Jo rėmas buvo suvirintas iš plieninių vamzdžių ir skardos. Priekyje yra viena vairuotojo vieta, gale galėjo įsitaisyti iki keturių karių ar 500 kg sveriantis krovinys. Vairuotojas sėdi apžergęs priekinę Mulo Meccanico rėmo dalį ir nugara atsirėmęs į didelį degalų baką. Mulo Meccanico turi vieną priekinį žibintą, atsarginį ratą ir dažniausiai važinėjo su įrankių komplektu. Mašinos ilgis – 3 m, plotis – 1,57 m, svoris – 1,5 tonos.
Mulo Meccanico centre yra 0,8 litrų V2 variklis, išvystantis 14,7 kW galią. Jis yra nelepus kurui, nebijo vandens ir šalčio. Moto Guzzi suprato, kad Mulo Meccanico neišvystys pakankamo greičio, kad variklį aušintų pakankamas oro srautas, todėl buvo sumontuotas didelis ventiliatorius. Mulo Meccanico variklis nuo kelyje pasitaikančių akmenų yra apsaugotas stora plieno skarda ir pasižymi sauso karterio konfigūracija. Visai sistemai užpildyti reikia net 6 alyvos litrų. Tam, kad variklis užsivestų ir šaltuose Alpių pavėsiuose, Mulo Meccanico turi du akumuliatorius, bet šį visureigį galima užvesti ir rankiniu būdu. Moto Guzzi Mulo Meccanico yra pakankamai sunki bekelei pritaikyta mašina, todėl nieko keisto, kad maksimalus jos greitis siekia tik 50 km/val.
Viena įdomiausių Moto Guzzi Mulo Meccanico savybių yra trijų varomų ratų sistema. Priekinis mašinos ratas yra vairuojamas- jis turi sukiotis į šalis. Be to, jis juda ir aukštyn-žemyn, sugerdamas kelio nelygumus. Kaip tokiam užimtam ir visą laiką judančiam ratui tiekti variklio sukimo momentą?
Neįprasta Mulo Meccanico transmisija
Mulo Meccanico variklis yra viduryje. Už jo – 6 pavarų dėžė ir centrinis diferencialas, kuris galią tarp priekinio rato ir galinės ašies paskirsto santykiu 20:80. Tie 20 % galios pirmyn keliauja velenu – jis jungia centrinį diferencialą su nedidele perdavimo dėže po vairu. Šis velenas sukasi tarp variklio cilindrų (V centre) ir tarp vairuotojo kojų. To veleno ir perdavimo dėžės (kurioje yra tik pora krumpliaračių) jungtis nėra sudėtinga – priekiniais ratais varomo automobilio pusašiai pasižymi panašia konstrukcija. Po vairu esanti perdavimo dėžė nukreipia sukimo momentą į kairę ir žemyn, o čia ją ir priekinio rato ašį jungia dar vienas šįkart vertikalus velenas. Jis yra teleskopinis – tokia konstrukcija leidžia priekiniam ratui sugerti kelio nelygumus. Galiausiai, šios galios perdavimo grandinės gale yra reduktorius, kuris jungia priekinio rato ašį su tuo teleskopiniu vertikaliu velenu.
Galiniai Mulo Meccanico ratai yra sukami kur kas paprasčiau – centrinis diferencialas yra tiesiogiai sujungtas su galinės ašies diferencialu, kuris irgi yra blokuojamas. Visa Mulo Meccanico transmisija yra pakankamai sudėtinga – variklis yra sujungtas su centriniu diferencialu, kuris galią priekiniam ratui tiekia per du velenus, perdavimo dėžę ir reduktorių, o galiniai ašiai – per dar vieną diferencialą.
Visas šis mechanizmas sveria nemažai, jam reikia priežiūros, o ir galios nuostoliai čia tikrai yra pastebimi. Tačiau blokuojamų diferencialų ir 3 varomų ratų dėka bekelėje Mulo Meccanico buvo praktiškai nepralenkiamas. Jo galimybės dažnai buvo demonstruojamos verčiant Mulo Meccanico kopti į vertikalias sienas ar medžius. Kalnuose visureigio galimybes buvo galima pagerinti specialiomis grandinėmis – gale jos apimdavo ir papildomus ritinėlius, iš esmės paversdamos Mulo Meccanico pusiau vikšriniu.
Keistos mulo vadelės
Kaip apibūdintumėte Moto Guzzi Mulo Meccanico – tai yra motociklas ar automobilis? O gal tiesiog visureigis? Moto Guzzi yra motociklų gamintojas ir tai yra akivaizdu – triratė Mulo Meccanico konstrukcija, vairuotojo sėdynė ir variklis yra iš motociklų pasaulio. Tačiau vairas, ratai ir transmisija kitų Moto Guzzi kūrinių jau neprimena.
Moto Guzzi Mulo Meccanico turi vairaratį – kaip koks automobilis. Jo reikia dėl mašinos svorio ir didelių padangų – pasukti priekinį ratą nėra lengva. Pavarų perjungimo rankenėlė yra vairuotojo dešinėje. Toje pačioje pusėje arčiau vairo yra priekinių stabdžių bei akseleratoriaus rankenėlės. Galiniai ratai turi hidraulinius būgninius stabdžius, valdomus dešinėje esančiu pedalu.
Kairėje Mulo Meccanico vairo pusėje yra dar viena rankenėle – ja valdomas vikšrų ilgis, kai gale yra sumontuotos grandinės. Kairiuoju pedalu valdoma sankaba.
Mulo Meccanico buvo nesėkmingas?
Moto Guzzi Mulo Meccanico buvo gaminamas nuo 1961 iki 1963 metų. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, bet panašu, kad pagaminta tarp 4 ir 5 šimtų tokių visureigių. Gali būti, kad visas pirminis 500 Mulo Meccanico užsakymas net nebuvo išpildytas. Taip nutiko dėl to, kad Italijos karinės pajėgos nusivylė šiuo visureigius.
Taip, Mulo Meccanico pasižymėjo puikiu pravažumu, bet jo remontas, priežiūra ir valdymas buvo per daug sudėtingi. Be to, Mulo Meccanico vis tiek negalėjo visiškai pakeisti mulų – ištvermingi gyvūnai vis tiek praeidavo pro vietas, kurios mechaniniam jų konkurentui būdavo neįveikiamos. Tačiau blogiausia buvo tai, kad palyginti aukštą svorio centrą turintis Mulo Meccanico nebuvo pakankamai stabilus – jis lengvai virsdavo ant šono ir galėjo tapti mirtinais spąstais.
Nors didesnio užsakymo Moto Guzzi nesulaukė, Mulo Meccanico buvo naudojamas iki 1979 metų. Tuomet jį galutinai išstūmė Fresia F10 ir F18. Tuo tarpu Moto Guzzi pritaikė tą variklį savo V7 motociklui.
Beje, Moto Guzzi Mulo Meccanico toli gražu nebuvo vienintelis keistas karinis triratis transporteris – belgų FN AS 24 irgi pasižymėjo daugybe neįprastų sprendimų.
.jpg){kind=link}
