Jei kas nors jūsų paprašytų įsivaizduoti kardą, tikriausiai jūsų mintyse iškiltų įspūdingas ginklas su ilga tiesia geležte. Tačiau užsukę į viduramžių istorijos muziejų dažnai pamatysite ir keistai vingiuotų kardų. Tai – flambergai, kurie kadaise tikrai buvo naudojami mūšiuose.
Tikrai ne visi kardai buvo tiesūs. Piratai dažnai naudojo trumpus lenktus kardus. Tačiau flambergai yra ypatingi tuo, kad jų geležtės yra labai stipriai vingiuotos. Laikais, kai kardai buvo kalami naudojant paprastus įrankius, pagaminti flambergą tikrai nebuvo lengva.
Apie kardus su vingiuotomis geležtėmis rašyta ir labai seniai. Net viduramžių pasakoje „Keturi Aimono sūnūs“, tikriausiai sukurtoje apie 12 amžių, minimas toks kardas. Tačiau manoma, kad toks flambergas, apie kokį kalbama šiame straipsnyje, buvo sukurtas apie 16 amžių dabartinėje Šveicarijoje. Jo pavadinimas reiškia liepsną, kurią turėtų priminti vingiuota geležtė.
Suformuoti gražiai vingiuotą geležtę iš tikrųjų yra gana sunku. Gražiausi flambergai yra tie, kurių vingiai po truputį dažnėja ir mažėja nuo rankenos iki kardo smaigalio. Iš tikrųjų, manoma, kad nemaža dalis flambergų buvo dažniau naudojami kaip aksesuarai nei kaip tikri ginklai mūšiuose. Kita vertus, jie taip pat galėjo turėti šiokį-tokį psichologinį poveikį. Prisiminkite, kad riteriai dažnai į mūšius vykdavo su perdėtai puošniais šarvais. Tačiau keli tokios formos privalumai iš tikrųjų išskiriami.
Visų pirma, flambergo geležtė dažniausiai yra siauresnė ir lengvesnė, o tos bangelės padeda išlaikyti standumą kertant ir duriant. Tai yra savotiškas būdas sunaudoti mažiau metalo, sutaupyti svorio ir padėti kariui ne taip pavargti mūšio lauke. Aišku, ir tiesi geležtė gali būti palengvinta suformuojant gilų fulerį – griovelį, kuris tikrai nėra skirtas kraujui išleisti.
Žinote, kas dar buvo banguota dėl standumo ir tvirtumo? Citroën Type H kėbulas ir mūrinės sienelės Anglijoje.
Grįžtant prie flambergų, kertant tokiu kardu su priešo kūnu pirmiausia susiduria ašmenų vingių viršūnės. Smūgio energija sukoncentruojama į mažesnius kontakto taškus, todėl teoriškai galima padaryti nemažai žalos net tada, kai smūgis nebuvo labai stiprus ar tikslus. Dėl tos pačios priežasties ir gaudyti flambergą ranka buvo ne taip drąsu kaip tiesių ašmenų kardus.
Nors flambergai tikrai buvo naudojami kovoje, jie niekada labai neišpopuliarėjo. Tie privalumai yra gana menki, lyginant su panašaus dydžio kardais su tiesiais ašmenimis. Flambergai puikiai atrodė ant rūmų sienų ar prie kampe pastatytų šarvų, bet mūšiuose lengviau pagalandami, potencialiai tvirtesni ir pigesni tiesūs ašmenys veikė taip pat gerai ar dar geriau. Be to, jie pasirodė gana vėlai ir netrukus kardai apskritai turėjo nusileisti įsigalinčiam parakui.
